Ir tuomet mane apgaubė tamsa (BAIGTA)

24 dalis.

Dvasia, dailus vaikinas rudais plaukais, perbalo taip, lyg priešais jo akis būtų atsivėrusi begalinė praraja, tada nuleido galvą žemyn ir pažvelgė sau į krūtinę. Ten styrojo durklas, vienintelis toks, galingasis Raam.

Dvasia pakėlė galvą, nustebęs pažvelgė į mane, žengė porą žingsnių atgal, išsižiojo, tarsi įskaudintas vaikinas stengdamasis suprasti, kodėl jį paliko mergina, palietė žaizdą krūtinėje, o tada parvirto ant žemės ir sustingo.

Iš palengvėjimo užsimerkiau ir atsidusau. Vos susilaikiau dar ir neatsiklaupusi.

Atsimerkiau. Kažkur aimanavo Elijus. Nusišypsojau. Tai reiškia, kad jis gyvas.

Staiga perbalau ir pati. Sevilė.

- Gelbėkit! – tą pačią sekundę, kai taip pagalvojau, suriko Adrianas. – Ji nebekvėpuoja!

Pasileidau link jų. Bet tada... šviesa, sklidusi iš nežinia kur ir apgaubusi kambarį, ėmė ryškėti. Ji vis ryškėjo ir ryškėjo, kol man teko prisidengti akis delnu, kad neapakčiau. Išgirdau tylų dūzgesį, kažkuo primenantį tą, kuris lieka, kai nutyla varpo melodija.

- Kas vyksta? – dar suspėjau paklausti.

~ ~ ~

Atsibudau dengdamasi akis nuo ryškios saulės šviesos. Ji spigino tiesiai man į akis.

Gulėjau ant kieto grindinio, bet nebe akmenų. Veikiau mokyklos kiemo trinkelių.

- O Dieve! – suriko kažkas jaunos merginos balsu. – Ar matėt? Šitie keturi ką tik nukrito nuo mokyklos stogo!

- Nušoko?

- Nežinau! Tiesiog krito, ir tiek!

- Kvieskit greitąją! Greičiau!

- Rudaplaukė nekvėpuoja! Greičiau, greičiau!

Kažkas pribėgo prie manęs. Nuėmė mano ranką nuo veido, patikrino pulsą. Negalėjau judėti, bet kalbėti – šiek tiek.

- Nesijaudink, - sušnibždėjau. – Aš dar gyva. Nesiruošiu mirti po to, ką ištvėriau.

~ ~ ~

Prabėgo daug mėnesių nuo to laiko, kai viskas įvyko, kol Sevilė pasveiko. Ji pagaliau išlipo iš vežimėlio ir ėmė vaikščioti pati.

Mums vos pavyko išsisukti nuo grupinės savižudybės teorijos, kurią policininkai bandė įpiršti mūsų tėvams. Galiausiai įtikinom visus, kad įvyko nelaimingas atsitikimas: kažkas kažkam netyčia užvažiavo metaliniu vamzdžiu, kažkas už kažko užkliuvo, ir visi keturi galiausiai nusivertėm nuo mokyklos stogo. Nežinau, kaip jie galėjo patikėti tokia nesąmone, bet dėkojau Dievui, kad patikėjo, nes visai nenorėjau keliauti pas mokyklos psichologę dėl bandymo nusižudyti.

Keista, bet niekas neprisiminė apie tai, kaip bėgome koridoriumi, taip pat ir to, kad visos mokyklos durys vienu metu išlūžo, o spintelės – atsidarė. Atrodė, lyg to niekada nebūtų įvykę. Apie dvasių egzistavimą rodė tik vienas dalykas – durklas Raam, kurį rado šalia mūsų. Jį atidavė man, teisėtai jo savininkei.

Tiesa, kai po mėnesio visiškai pasveikau ir jaučiausi turinti pakankamai jėgų tam, ką ruošiausi padaryti, išsikviečiau Barbą. Kažkodėl tiesiog žinojau, kad, vos pašauksiu jį vardu, jis pasirodys. Nes jis manęs laukia.

Ir buvau teisi.

Taigi vieną dieną, kai likau viena namuose, paėmiau Raam į rankas ir vos girdimai sušnibždėjau:

- Barbai.

Jis pasirodė iškart. Stovėjo man už nugaros, bet mačiau jį per veidrodį.

Atsisukau.