Ir tuomet mane apgaubė tamsa (BAIGTA)

8 dalis.

Dam dam DAAAM. Nauja dalis jūsų vertinimui. Šįkart gal kiek mažiau veiksmo. Gal kai kam taip labiau patinka, kitiem kitaip. Na, bet žinot. Koks jau pas mane rašymo stilius, toks. Vėlgi prašysiu dviejų komentarų, kad būtų nauja dalis. Linkiu gero skaitymo :)

Sėdėjome Elijaus kambaryje. Ant stalo garavo arbatos puodeliai. Abu su Elijumi atrodėme lyg statulos, sėdinčios tokia pačia poza: rankos ant kelių, galvos nuleistos, akys įsmeigtos į rankas. Bijojome pažvelgti vienas į kitą, nes tada tektų prabilti. Bijojome prabilti, nes tada tektų aptarti tai, kas įvyko šiandien senutės namuose. Bijojome tai aptarti, nes žinojome – tai, kas ten įvyko, buvo nenormalu netgi mums. Netgi dvasioms.

Elijus išsižiojo, garsiai įkvėpė, tarsi ruošdamasis prabilti, tačiau, taip nieko ir nepasakęs, susičiaupė.

Atsistojau ir, paėmusi nuo stalo puoduką, atsigėriau.

- Na, tai kalbėsime apie tai, ar ne? – neištvėrusi paklausiau.

- Ką nori, kad pasakyčiau? – klausimu į klausimą atsakė jis.

- Nežinau. Paaiškink, kas ten įvyko. Juk tu čia specialistas.

- Joks aš ne specialistas, - jis taip pat prigriebė arbatos puodelį.

Klestelėjau atgal ant jo lovos, vos neišliedama avietinės arbatos.

- Ką nors. Bet ką. Išsakyk savo nuomonę. Prašau.

- Na, aš manau... – jis atsiduso ir atsisėdo šalia manęs, taip arti, kad savo petimi lietė manąjį. – Nors ir taip aišku... kad dvasia buvo apsėdusi ponią Engerhald.

- Ir ne bet kokia dvasia. Matei ranką. Ji nebuvo permatoma.

- Taip, taip, žinau. Vadas.

- O kitos dvasios? Jos slėpėsi sienose?

- Pati matei. Name. Visame name.

- Atrodo, ji jau ilgai buvo apsėsta, - kalbėjau labiau sau, nei jam. – Ten buvo tokia betvarkė...

- Amelija...

- Ką?

- Kaip tai iš viso įmanoma? Kad dvasia apsėstų žmogų?

- Nežinau. Tu čia specialistas, - atsigėriau arbatos. – Elijau... jeigu dvasios sugeba įsikūnyti į žmones, nebegalime niekuo pasitikėti. Absoliučiai niekuo.

- Žinau, - jis įsispoksojo į arbatos puodelį. – Bet kartas nuo karto galėtume patikrinti bent jau artimiausius žmones.

- Kaip?

Jis parodė pirštu į savo puodelį. Nieko nesuprasdama suraukiau antakius.

- Žolelės, Amelija. Jos nenuodingos.

- Tu nori, kad girdyčiau savo šeimos narius amuleto žolelėmis?

- Nebent nori gyventi tarp dvasių pati to nežinodama.

Atsidusau.

- Gerai jau gerai.

Atsirėmiau alkūnėmis į kelius ir įsispoksojau į lubas. Jos atrodė nepaprastai švarios. Jokių voratinklių, jokių dulkių. Lubos net blizgėjo nuo švaros.

- Gaila, kad mūsų planas neišdegė. Kaip dar galėtume surasti tą tavo draugą?

- Niekaip. Neturiu prie jo jokio kito priėjimo.

- Palauk... susimąsčiau.

- Kas?

- O laiškai? Tie, kuriuos paėmiau iš senutės namų. Juose gali kas nors būti.