Ir tuomet mane apgaubė tamsa (BAIGTA)

11 dalis.

Ha ha, radau dainą, pavadintą istorijos pagrindinės veikėjos vardu :D Pagalvojau, įdėsiu, gal bent kažkuo yra į temą. Tikiuosi, dalis patiks :) 

P.S. Praneškit, jei rasit kažkokių klaidų tekste, tikrai ne viską ištaisau, nes greitai peržvelgdama nepastebiu.

Šiandien Tara žiūrėjo į mane taip, kaip alkana hiena žiūri į nekaltą baltą triušelį ar į sultingą, kruviną kaulą. Neabejojau: jeigu įmanoma nužudyti žvilgsniu, aš jau gulėčiau negyva. Jai akivaizdžiai nepatiko, kad jos buvusysis yra mano draugas (tik draugas).

O aš vis dar negalėjau išstumti iš galvos minčių apie tai, kas nutiko vakar. Vargšė senutė buvo sužeista, o mūsų vos nesugavo dvasių apsėstasis. Be to... niekaip negalėjau ir pamiršti, kaip kūnas prie kūno turėjau spaustis prie Elijaus tamsiame rūsyje. Visas dvasios apsėstojo siaubas nublanko vien pagalvojus apie tai.

Tuo tarpu mes su Elijumi jau ėmėme per pamokas sėdėti viename suole. Nuslėpti, kad bendraujame nebebuvo jokios prasmės, nes Tara jau viską žinojo (kaip ir turbūt didžioji klasės dalis), o Elijus veikiausiai vien dėl jos ir nenorėjo rodytis su manimi viešumoje.

Turbūt jis vis dar ją myli, - nelinksmai pagalvojau. – Nors ji jį ir įskaudino.

Tačiau Sevilei, žinoma, kilo kitokių minčių. Mes vėl ėmėme pamažu bendrauti, nors veikiau tik kaip pažįstamos, nei tikros draugės, ir vien iš jos žvilgsnio galėjau matyti, kokias mintis jai kelia mano ir Elijaus bendravimas. Žinoma, mūsų santykiai nebuvo tokie, kokius ji vaizdavosi esant.

Kažkodėl po šios minties man nudiegė širdį.

Po pamokų patraukėme pas Elijų.

- Laba diena, - pasisveikinau su jo mama.

- Sveika, Amelija, - Elijaus mama lipo laiptais, buvo apsirengusi balta suknele ir užsidėjusi aukštakulnius, atrodė lyg ką tik nužengusi nuo podiumo. Veikiausiai tai dėl jos kaltės Elijus gavo visus gražuolio genus. – Ar pasiliksi šiandien pietų?

- Dar nežinau.

- Paprašysiu virėjos pagaminti dar vieną papildomą porciją, dėl viso pikto.

Ir taip, jie turėjo virėją. Nejuokavau, kai sakiau, kad jie turtingi.

- Gerai, - atsakiau.

Mes patraukėme į Elijaus miegamąjį.

Maždaug po penkiolikos minučių kažkas paskambino į duris. Netrukus į kambarį įėjo Adrianas. Nieko nelaukdami mes perėjome prie reikalo.

Elijus padavė Adrianui paprastą telefoną, Adrianas išsitraukė vizitinę kortelę ir surinko numerį. Abu su Elijum palinkome prie Adriano galvos.

- Sveiki, jūs paskambinote į Gario Holseno biurą. Kuo galiu jums padėti? – atsiliepė sekretorė.

- Laba diena. Norėčiau susitarti dėl susitikimo. Girdėjau, kad Garis – geriausias nekilnojamojo turto agentas Edene (tai buvo miestelio, kuriame lankėmės vakar, pavadinimas), o aš ten kaip tik noriu pirkti namą.

- Galėtumėte atvažiuoti į biurą kad ir šiandien. Ką manote?

- Deja, aš gyvenu gretimame mieste (jis pasakė mūsų miesto pavadinimą), ir kelionė man ilgai užtruktų, be to, darbą baigiu vakare.

Sekretorė akivaizdžiai norėjo įsiteikti.

- Žinote, pone, jums labai pasisekė. Garis kaip tik šiuo metu vieši jūsų mieste. Galbūt sutiktumėte susitikti su juo po darbo?