Ir tuomet mane apgaubė tamsa (BAIGTA)

16 dalis.

Kolių savaitė, tiesą sakant, net ir šiandien, šeštadienį, laikiau kolokviumą, visi VDU studentai supras, kodėl :D Kitą savaitę vėl koliai, tad laiko kelti ar rašyti dalis visiškai neturiu. Tačiau kartą į savaitę bandau įkelti bent vieną dalį. Štai po ilgo laiko vėl įkėliau naują dalį, tikiuosi, ji jums patiks. Gero skaitymo :)

P.S. Pranešimas Rugilei. Žlugdau tavo svajones. NUOTRAUKOJE ADRIANAS.

 Tą naktį miegojau neramiai, vis blaškiausi lovoje, nes sapnavau košmarus, kuriuose bučiavausi su Adrianu, o Elijus, mus aptikęs, nusigręždavo ir nubėgdavo šalin.

- Ei, - staiga kažkas papurtė mane už kojos. – Kelkis. Turiu tau naujienų.

Mano kojūgaly lyg niekur nieko stovėjo Barbas.

Pašokau lovoje, bet jis mane nuramino.

- Ramiai, ramiai, - jis uždėjo ranką man ant kojos per paklodę. – Atėjau pranešti žinios apie Raam.

Tankiai sumirksėjau, parodydama, kad nič nieko nesuprantu.

- Košmarai, tiesa? – paklausė jis, supratęs, kodėl esu tokia sutrikusi ir išsigandusi. – Kai buvau žmogus, dažnai sapnuodavau košmarus. Dabar jų net pasiilgstu, - jis pažvelgė pro langą į mus apšviečiančią pilnatį. – Nieko nuostabaus. Pilnatis. Per ją beveik visi sapnuoja košmarus. Ką sapnavai? – paklausė atsigręždamas į mane.

- Kad bučiuojuosi su nemylimu vaikinu, - kažkodėl leptelėjau.

Barbas nuoširdžiai nusikvatojo.

- Ach tie žmonės su savo meilėmis, - pasakė braukdamas nuo akies kampučio juoko ašarą.

Papurčiau galvą.

- Nesvarbu. Na, ko čia atėjai? – paklausiau galutinai atsigavusi nuo sapno. – Kokios ten žinios apie Raam?

Jis atsikrenkštė ir surimtėjo.

- Raam yra čia, jūsų šalyje. Tačiau jis paslėptas, ir gana toli. Jis kalnuose. Be to, Raam saugo demonai.

Susiėmiau už galvos.

- Tai ką mums tada daryti?

- Keliauti, ką daugiau. Pasakyk tėvams, kad išvyksti kur nors su klase ar draugais, ir per savaitgalį nukeliauk ten.

- O demonai?

- Vyksiu su jumis. Galbūt man pavyks įtikinti saviškius, kad leistų jums pasiimti durklą. O jeigu jie nesutiks... teks imtis prievartos.

Susimąsčiau.

- Gerai. Sutarta.

Barbas linktelėjo.

- Tuomet pranešk savo draugams naujieną. O aš per porą dienų gausiu tikslesnes koordinates.

Jis apsisuko ir nėrė į šešėlį už mėnulio šviesos spindulio, ten, kur mano akis nebegalėjo jo įmatyti.

- Barbai? – tyliai pašaukiau. Niekas neatsiliepė.

Pašokau ir ant pirštų galiukų nuėjau iki šviesos jungiklio. O kai šį įjungiau ir ašarodama nuo ryškios šviesos apžvelgiau kambarį, pamačiau, kad Barbas jau dingęs.

~ ~ ~

Mokyklos koridoriuje ieškojau Elijaus. Pamokos dar nebuvo prasidėję, tad mokiniai grūdosi koridoriuje kaip silkės.

- Ko ieškai? – staiga iš už nugaros priėjusi paklausė Sevilė, gerokai mane išgąsdindama.

Krūptelėjau.