Praeities Belaisviai (BAIGTA)

I skyrius I dalis

Skiriu dalis per pusę, nes jos kosminio ilgio.

NIKITA

Kai aprūdijęs autobusas sustojo atokiame Vėžaičių kaime, vidudienio saulė svilino gerokai virš trisdešimties laipsnių. Kartu su mama išlipęs ieškojau išsigelbėjimo — spalvotos parduotuvės, kad pagaliau galėčiau nusipirkti  vandens. Pamatęs, kad aplinkui driekėsi vien tik pievos, išsausėję krūmokšniai bei kelio ženklas, pranešantis, kad iki Veiviržėnų liko dar keturiolika kilometrų, iš nusivylimo atsidusau. Nei parduotuvės, nei autobuso, kuris galėtų nuvežti tiesiai į reikiamą kaimą. Nesinorėjo patikėti, kad ateinančias dvi valandas teks žygiuoti keliu, kuriame sunkiai pratilptų du automobiliai arba bent vienas sunkvežimis.

Užsimečiau ant pečių didelę kelioninę kuprinę ir pažvelgiau į išvargusią motiną. Nusispyrusi aukštakulnius, ji pritūpė apžiūrėti basas pėdas. Pamačiau žaizdeles ant abiejų mažųjų kojų pirštelių. Įsivaizduodamas jos skausmą po nosimi nusikeikiau. Neturėjau žalio supratimo kaip ji ištvers šį žygį.

Prisidegiau cigaretę. Mama, pamačiusi, ką darau, atsistojo ir ištiesė ranką, norėdama išrauti ją man iš burnos.

— Tik ne čia! — sudrausmino ir numetė nuorūką ant žemės. — Nesirodyk, kad esi rūkorius! Būk išauklėtas ir pavyzdingas sūnus! Juk žinai, kad Darija daug iš manęs tikisi...

— Gerai, nepradėk tik... — pasijutau kaip mažas vaikas, o ne dvidešimt vienerių metų vaikinas. — Ir gal nebesimauk jų? Vaikštai kaip luoša karvė, — pasiūliau žvilgtelėdamas į jos batelius.

— Na jau ne! — pareiškusi pradėjo vėl juos mautis. — Asfaltas įkaitęs. Iškęsiu.

Įsikandau į vidinės pusės žandus. Motina mane nervino. Kvaila boba su savais kaprizais. Galėjau žingsniuoti sparčiai, bet ji vos slinko. Jau ir taip gana ilgai vėlavome į tetos laidotuves. Žinojau, kuo tai pasibaigs: vietinių bobučių akyse sudegsime iš gėdos ir jeigu jos nepraneš Vatikanui, galiu lažintis iš savo gilzių kolekcijos, bent jau pasistengs parklupdyti prieš kaimo kunigą. Išvadins mus bedieviais, tokiais, kuriems nieko nėra švento. Tik kojas trinantys aukštakulniai.

Nepastebėjau, kad gerokai lenkiau motiną. Stabtelėjęs atsigręžiau atgal ir palaukiau kol ji prišlubuos prie manęs. Pirštais brūkštelėjau per šlapią nosį. Net ir nugara tekėjo gausi prakaito upė. Norėjosi tiesiog čia, vidury duobėto kelio, nusiplėšti šlapius varžančius marškinius, tačiau kol kas mano didžiausias troškimas nebuvo būtent šis. Prisiekinėjau kvailiausius dalykus: mesti rūkyti, nebežiūrėti pornografijos, nebegerti žydų kapinėse, kad tik iš tolumos atšvilptų automobilis, galėsiantis mus pametėti į Veiviržėnus.

Nors ne, rūkyt vis tiek nemesiu.

Motina kilstelėjo vieną koją. Nusimovusi batelį iš visų jėgų sviedė jį ant žemės. Tą patį padarė su antru. Ar man nesivaideno?

— Užkniso! — nervingai suspiegė. Žvilgtelėjau į jos kraujuojančias pėdas. — Nereikėjo čia vykti! Nereikėjo... Oi, ne ne... — graudžiai sudejavo.

Priėjęs prie jos pritūpiau. Paliečiau skaudžiai nutrintą pėdos vietą, bet tada motina sukandusi dantis suinkštė. Man jos pagailo. Stebiuosi kaip ji sugebėjo mane užauginti, nes kartais motina priminė mažą mergaitę, negalinčia pasirūpinti net savimi. Gal išties ši kelionė buvo bevertė. Lažinausi, kad prieš porą dienų sulauktas Darijos, mamos vyresnėlės sesers, skambutis buvo tik iš mandagumo. Motina šaltai sureagavo į žinią, jog mirė trečioji sesuo Ilona, kadangi jau daug metų mano užsispyrėle gimdytoja su ja nebendravo. Žiemos švenčių laikotarpiu nepalinkėdavo laimingos kloties, o gimimo dienos progomis neparašydavo net skuboto pasveikinimo. Nemalonūs praeities įvykiai pastatė principų sienas ir galutinai nutraukė seserų ryšį. Dėl to nustebau išgirdęs paliepimą krautis daiktus ir ruoštis kelionėn į seniai užmirštą ir iš atminties išmestą tėviškę.