Praeities Belaisviai (BAIGTA)

XVII skyrius II dalis

MARIJA

Nikitos užsirūstinęs veidas atsidūrė anapus pirštais nučiupinėto automobilio stiklo. Nenuleisdama nuo jo akių, durelėse užspaudžiau užrakinimo mygtuką. Dabar jis niekaip negalės manęs iš čia ištraukti. Piktdžiugiškai šyptelėjau, tikėdamasi, kad tai išves jį iš proto. Nikita pralaimėjo. Jam nepavyko ant kaklo užmauti grandinės ir įstumti mane į būdą kaip kokį sunkiai sutramdomą šunį. Jis man ne šeimininkas. Pati nuspręsiu, kur keliauti, o jis tegu daro, ką mokėjo geriausiai — palikti mane.

Kol Martynas su Nikita persimetinėjo keliais žodžiais, Vytautas sugrįžo į priekinę keleivio vietą.

— Nenoriu pasirodyti landus, bet ar teisingai išgirdau? — atsisukęs į mane paklausė. Net buvau pamiršusi, kokios skaisčiai žydros buvo jo akys. — Jis Nikita? Tas pats, kurio tėvas nužudė jo seserį?

— Taip, tai jis.

— Oho... — atrodė pritrenktas ir vis užmesdavo žvilgsnį į Nikitą, tarsi sunkiai patikėtų, kad tai tikrai jis. — Buvot draugai, tiesa?

Norėjau paprašyt, kad liautųsi į jį dirsčiojęs, nes tas idiotas tuoj tai pastebės.

— Buvom. Ei, Vycka, — bandžiau užvesti naują temą, kuri priverstų bendraklasį nustoti dairytis. — Papasakok, ką veiki gyvenime! Kur traukei po mokyklos baigimo?

Rodos, tai suveikė. Vytautas sulindo į tarpelį tarp dviejų priekinių sėdynių ir atrodė, kad kaupėsi ilgai istorijai. Belaukdama plačiai nusišypsojau. Man patiko, kad jis rodė norą su manimi kalbėtis. Vytautas visada buvo vienas iš draugiškiausių mokyklos žmonių, tačiau tai žinojau tik matydama jį iš tolo. Kol kiti bendraklasiai, pavyzdžiui Martynas, neslėpdavo savo pasibjaurėjimo manimi ir garsiai laidydavo įžeidinėjimus, iš Vytauto to niekada negirdėjau.

Puikiai žinojau, kad tos pačios patyčios galėjo pasikartoti pirtyje. Bet šią baimę užgožė mintis, kad galbūt bendraklasiai pasikeitė ir, jog ten gausiu išgerti.

Šviesiaplaukis parėmė smakrą į sėdynės atlošą ir tarė:

— Vieną gražią du tūkstančiai keturioliktų metų liepos mėnesį, kartu su Martynu išskridome į Norvegiją... — jam pradėjus pasakojimą į automobilį įvirto Martynas. Vadinasi Nikita turėjo nueiti. Paslapčia pažiūrėjau pro priekinį langą. Taip, jis jau kažką pasakojo Aušrinei.

— Atsisėsk normaliai, — kumščiu patukseno į Vytauto šoną. — Marija, nežinojau, kad turi dėl tavęs taip iš proto einančių princų! Nenorėjo išeit, kol nepasakysiu, kur važiuojam. O kur Mantą padėjai? — paklausė užsikurdamas variklį.

Po šio klausimo mano širdis suspurdėjo greičiau. Vieną yra girdėti buvusio sužadėtinio vardą iš beveik kasdien matomų žmonių, bet visai kas kitą iš tokių kaip seniai matyti bendraklasiai. Negi jie negirdėjo, kas nutiko Mantui? Ar turėčiau pasakyti? Sugadinti jų linksmą vakarą?

Kuo ilgiau dvejosiu, tuo labiau jiedu ims įtarinėti, kad kažkas ne taip.

— Mantas... Na, jis... Išvyko. Dirba Prancūzijoje, — bandžiau suvaldyti kylantį sumišimą.

— Judu vis dar kartu? — pasiteiravo Vytautas.

— Taip, — ištarusi pajutau dūrį į nerimstančią širdį, lyg šis žodis turėtų galios mane ištraukti iš gyvųjų pasaulio ir perkelti pas Mantą. — Mes susižadėjome.

— Negali būti! — Martynas net pristabdė automobilį. Išsižioję vaikinai tiesė į mane rankas, norėdami apkabinti. — Sveikiname! Tai bus pirmosios vestuvės mūsų klasėje! Eik tu sau, kas galėjo pamanyti! — net ir jiedu apsikabino. Negalėjau sulaikyti šypsenos. Nors ši džiugesio akimirkos priežastis netikra, bet šiltos, išsipūtusios akys ir mane sveikinantys šūksniai, patys tikriausi. Negalėjau pasakyti tiesos.