Nu bem bem, ir pabaigiau savo pačią pirmąją (nors ir ne pirmiau) istoriją. Oi kiek prisikentėjau iki antrojo finišo. Pirmoji versija buvo klaiki. Nemeluojant. Baisu į ją pažiūrėti. Gal po metų ir šios nenorėsiu matyti?
Kaip nuotaikos? Tikiu didžioji dalis liko skaityt kažkur.... gal vidury? Tikėjotės tokios pabaigos ar ne?
Man, asmeniškai, ji tokia faina... Svarbiausia daryt, kad sprogtų bombos.
Veiviržėnai... Nekenčiu to kaimo. Ne todėl, kad kartais ten būnu uždaryta, bet ten ant tiek nėra ką veikti. Savo senelių sodybą įsivaizdavau taip pat kaip Marijos ir Aušrinės. Toji parduotuvė, kurios sienas ramsto bomžai, irgi. Vanagai ir jų bažnyčia sukelia mielus prisiminimus, o Dreverna... Ten bent jau draugė gyvena, šiek tiek linksmiau būdavo.
Kažkaip privalėjau tokiam nuobodžiam kaimui suteikt nenuobodžią istoriją. Tiesiog reikėjo.
Ta prasme, komentaruose nevirė didelės aistros, bet idžiausias ačiū aktyviausiems skaitytojams/komentatoriams kaip jletolover YoursTrouble killbatmanpls Nijuka oxyuranus StoneOwl777 Svaruma Korniuxmika turbūt kol kas tiek atsiminiau :D jei ne jūs, man demotyvacijos lygis kiltų dar aukščiau (esu žiauriai save menkinantis žmogus šiaip).
Dar jei ne GretaMst ir Shirshe turbūt išvis nebūčiau susiėmus ir tvarkius kūrinio. Ačiū už pastabas, spyrius, pradžiai tikrai pasimokiau :D
YOU ARE READING
Praeities Belaisviai (BAIGTA)
Mystery / ThrillerNikita grįžta į tėviškę, kur prieš šešiolika metų paliko savo vaikystės draugę Mariją. Jam atrodo, kad kaime laikas sustojo ir viskas gali toliau tekėti sava vaga. Tačiau Marija slepia paslaptį, dėl kurios ji pasiryžusi atstumti senąjį draugą ir gal...
