Praeities Belaisviai (BAIGTA)

XII skyrius I dalis

AUŠRINĖ

Marija nematė manęs, už praviro lango atsitūpusios ir klausančios jos pokalbio su Mantu. Nežinojo, kad sielvartą išgyvenau kartu su ja. Net pamiršau suknelę, kurios galai lietė purviną gėlių lysvę. Prisiglaudžiau prie medinių lentų sienos ir prispaudžiau kumščius prie žandų, stengdamasi neišleisti trokštančios prasiveržti raudos. Kaip man gaila sesers! Mantas buvo jos ramstis, o dabar, kai jis išvyko, Marija neturėjo kam pasiguosti. Šiame kaime ji tokia vieniša. Visai kaip ir aš, bet priešingai negu ji, paguodos surasdavau gamtoje. Kas, jeigu padėčiau jai atmerkti akis ir pažvelgti į gražiuosius miškus? Marija turbūt išsijuoktų... Ji manęs niekada nesuprato. Nesiklausė net kai liepiau nepulti mamytės. Mes kaip du giminingi paukšteliai, išperėti skirtinguose lizduose.

Bet jeigu ji tik pasistengtų manęs paklausyti... Suprastų, kad aš, jos akyse tik kvailas vaikutis, nori padėti jai pasiekti laimę. Tačiau to nenorėjo ji. Marijai tą laimę suteiktų tik nauji namai...

Sesuo nutilo. Galėjau spėti, jog ji dūsavo, viduje išgyveno sujauktų minčių karą. Gal klydau? Marija mylėjo Mantą? O gal tai tik prisirišimas, kurį sunku atskirti nuo meilės, gimusios iš susitaikymo, kad už šį vaikiną nieko geresnio neras. Tokiu atveju jų išsiskyrimas daug baisesnis! Žinojau geriau negu bet kas kitas. Taip pat jaučiausi ir aš, kuomet negalėjau kada panorėjusi priglusti prie Darijos krūtinės ir, užmiršusi namų įtampą, užmigti. Turbūt Marija bijojo, kad nesugrįžus Mantui, jos gyvenimas taps pasmerktu. Šis sunkus laukimas buvo kančia, sulėtinanti jos širdies plakimą ir paliekanti kūną besielį.

Bet jei tai meilė... Nenorėjau įsimylėti. Geriau visą gyvenimą pasistengsiu likti savo mažame pasaulėlyje, kuriame žydėjo mėlynos rugiagėlės, amžinai švietė saulė ir nekankino suaugusiųjų bėdos. O jeigu kas nors tai pamėgins sunaikinti, sukaupsiu visas jėgas, kad galėčiau pasiversti paukščiu ir skristi ieškoti kito panašaus kampelio, kuriame nebūtų jokios skausmą, ašaras ir neviltį sukeliančios meilės.

— Aušrine, kur tu?! — iš vidaus nuaidėjo storas tetos Darijos balsas.

Kaip įmanydama greičiau nuliuoksėjau pas tetą į svetainę. Įdomu, ko ji norėjo? Turbūt išbarusi tėvelį, dabar ketino su juo ramiai išgerti arbatos, kad galutinai susitaikytų dėl Nikitos užsipuolimo. Bet tėvelio čia nebuvo. Kaip ir mamos. Svetainėje sėdėjo tik Darija.

— Štai, pagaliau, atskrido paukštelis. Sėskis čia, — patapšnojo šalia savęs teta. — Atsimeni, planavome tavo gimimo dieną?

Taip, planavome. Tik mudvi, nes tikroji mama nesiteikė prisidėti.

Darija pastebėjo, kad liūdnai spoksojau į tuščius fotelius ir sofą. Privalėjau ką nors daryti!

— Ar užkursime laužą?! Ar galėsime iki ryto stebėti žvaigždes?! — atsisėsdama šalia paklausiau.

— Laužas ir žvaigždės palauks. Pirmiausia norėčiau, kad peržvelgtum sąrašą žmonių, kuriuos norėtume pakviesti į šventę.

Man tai nepatiko. Nenorėjau kitų žmonių. Užtektų tik tėvelio, Marijos ir Darijos. Na ir mamos... Visi kiti, kuriuos vos įskaitomu raštu lapelyje paminėjo Darija, man nerūpėjo.

— Tai mano bendraklasės... — nepatenkintu balsu pasakiau tetai. Lina... Gintarė... Paulina... Ji parašė vardus tų, kurios iš manęs šaipydavosi. — Aš jų nenoriu, — atidaviau tetai sąrašą.

— Mažoji mūsų, — nepatenkinta tarė Darija. — Nėra gerai, kad šaliniesi savo bendraamžių merginų. Kodėl nenori su jomis susibendrauti? Tai puiki proga...

— Ką turi omenyje? — nesupratau. Ji turbūt laikė mane beprote. — Puiki proga tapti tokia nuobodžia tuštute kaip ir mano klasės merginos? Galite palikti tik Marijos vardą. Kitų man nereikia!