Praeities Belaisviai (BAIGTA)

XII skyrius II dalis

AUŠRINĖ

Data kartojosi kiekviename piešinyje. Būčiau patikėjusi, kad tų metų liepos dvyliktą dieną, juos nupiešė mažas vaikutis, pavyzdžiui Marija, bet šie lapai buvo nauji, nepageltę.

— Nežiūrėk į juos, — priėjęs tėvelis atėmė lapą. — Tai rimtos bylos, kurių tu nesuprasi.

Susirinkęs šūsnį piešinių, sustojo įsispirti kojas į šlepetes. Priėjau palaikyti jį už rankos. Kartais tėtukas toks silpnas. Bet dar kitais kartais...

— Tėveli, ką darysi su šiais popieriais? — stengiausi nutaisyti kuo saldesnį balsą.

— Kokie dar popieriai?! Tai svarbi įslapstinta valstybės informacija! Pažiūrėk čia, — pageltusiu nagu parodė į painią keverzonę. — Tai ataskaita už pagamintus baldus lentpjūvėje. Turiu atidžiai ją sutvarkyti! Jei įsivels klaida, patirsiu didelius nuostolius!

Ar jis kalbėjo apie lentpjūvę, kur dabar dirbo mamytė? Nejau ir tėvelis kadaise ten plušo? Niekada nemačiau jo einančio į darbą. Kiek tik galėjau atsiminti, tėtukui visada šlubavo sveikata.

Mąsčiau ar pasinaudoti proga, kol jam gera nuotaika ir paklausti apie naktį nutikusią nelaimę? Man be galo rūpėjo, ką apie tai galvoja tėvelis!

— Tėveli, pasakyk man, — kone meiliai sumirkiau, — kodėl tu taip pasielgei su Nikita?! Ir kodėl paminėjai kitą kažkokį rusišką vardą...

— Ai... Andrėjus.

— O kas jis?

— Jo tėvas.

— Ir kodėl tu jį norėjai pasmaugti?!

— Nenorėjau pasmaukti to berniūkščio, — tyliai, tarsi apgailestaudamas sušnabždėjo.

— Norėjai! Tėveli, pati mačiau! Kodėl jį puolei?! — klausdama pusiau verkiau, kad beveik praradau kvapą.

— Koks tavo reikalas! — stumtelėjo mane ranka, kuria padėjau jam išlaikyti pusiausvyrą.

Nenuleisdama akių nuo tėvelio, paėjau kelis žingsnius atgal. Jis ką tik su manimi pasielgė grubiai! To dar niekada nebuvo! Žiūrėjau į jį išsigandusi, bet tėvelis buvo nusisukęs. Tylėdamas nusikabino chalatą, iš jo kišenėlės išsiėmė šukas, kuriomis persibraukė plikėje vos įžiūrimus plaukelius. Laukiau, kol pirmas ryšis prabilti, atsiprašyti, tačiau jis suniurzgėjo kelis žodelius apie tai, kad jam reikia eiti dirbti ir išėjo.

Atsidususi rankomis užsidengiau veidą. Minutę stovėjau viduryje tėvelio kambario ir nežinojau, ką daryti. O gal kaip tik nieko nebedaryti? Galėjau tik dar viską pabloginti. Jau pakankamai prisiviriau košės sau ir kitiems. Privalėjau leisti jau atvėsti.

Grįžusi į savo kambarį radau Marijos sujauktą lovą ir ant jos į kamuoliuką susikusį miegantį Carą. Priguliau šalia katino. Klausiausi jo raminančio murkimo. Kaip jam gerai! Nežinojo, kas jo tėvai, ar jie sergantys ar bailiai ir  galėjo dėl to nesinervint, miegoti kiaurą parą.

Tarsi nujausdamas mano didėjantį pavydą, Caras pakėlė savo mielą galvytę. Pažiūrėjęs į mane, kilstelėjo smakrą ir lėtai sumirksėjo. Na žinoma, ko gi daugiau jis norėtų, jeigu ne švelnaus pakasymo. Vos porą kartų priliečiau katino rudą kailiuką, Caro akių vyzdžiai iš plonyčių lankelių išsiplėtė iki obuolio formos. Nesupratau, kas jam atsitiko. Nusekiau katino žvilgsnį, kuris vedė prie lango. Atsisukusi į jį pamačiau džiaugsmingai mojuojančią Emą. Kaip ji sugebėdavo nutaikyti momentą, kai būdavau viena?

Patraukiau lango kabliuką ir atidariau jį. Draugė negalėjo nuslėpti paslaptingos šypsenos.

— Sveika, mačiau turėjote svečių. Nenorėjau trukdyti.