Praeities Belaisviai (BAIGTA)

XXIV skyrius

AUŠRINĖ

Sėdėjau savo kambaryje, priešais pravirą langą, pėdas atrėmus į atšipusios palangės kraštą. Leidau gaiviam, po vakar nakties aprimusiam vėjui, kedenti ilgas užuolaidas ir vėsinti odą. Stebėjau kaip jis žaidė su lysvėse siūbuojančiom gėlėm. Narcizų žiedai tai žvelgė į dangų, tai vienas į kitą. Nejučia šyptelėjau. Pakutenau glėbyje miegančio Caro galvytę. Paglosčiau išsiilgtą rudą švelnų kailį. Mėgavausi raminančiu murkimu ir skleidžiama šiluma. Tačiau neketinau sau meluoti. Kad ir kaip stipriai pasiilgau savo katino, joks jo meilus pasiglaustymas negalėjo pranokti viduje įsisiautėjusį gaisrą sukeliantį Nikitos žvilgsnį.

Niekaip neišmušiau iš galvos praėjusios nakties. Prisiminus ją, šiurpas nueidavo pagaugais. Kas man pasidarė? Kaip galėjau taip pasiduoti? Leisti, kad mažai pažįstamas išgėręs vaikinas su manim taip elgtųsi, kuomet priešinausi, ką bandė padaryti beveik visą gyvenimą pažįstamas Vaidas...

Kas man? Atsidususi užverčiau galvą. Kas nors, prašau, pasakykit, kas su manim vyko? Vieną suvokiau, nereikėjo išsiduoti išsigandusi Lidijos bei klykti. Nereikėjo nutraukti to nuostabaus dalyko, įvykusio tarp manęs ir Nikitos. Lidija būtų pradingusi, jei išvis ten buvo ji, o ne mano įsibaiminusi fantazija.

Ak, jei nebūčiau prasitarusi apie Ilonos laiškus ir besivaidenančią seserį... Kodėl viskas kaip tyčia pasisuko tokia bloga linkme?!

— Ar labai pyksti?

Caras, pamatęs ją, pasišiaušė. Pamėginau jį nuraminti, bet katinas pradėjo muistytis. Galiausiai nušoko nuo manęs bei, užstryktelėjęs ant palangės, pabėgo lauk.

Nenustebau, jog Lidija sėdėjo ant lovos. Nebestebino jos netikėti pasirodymai ir dingimai. Tiesą sakant, pavargau stebėtis. Neturėjau jėgų ir noro aiškintis, kada kitą kartą malonės mane aplankyti, o kada išnykti kelioms savaitėms.

— Ko tu nori, Lidija? — nesiteikiau į ją net pažvelgti. — Ar negali tiesiog pasakyti, ko tau dar reikia iš manęs? Padariau viską. O tu vis nesiliauji trukdžiusi.

— Noriu, kad tikėtum manimi...

Atsisukau į ją. Dvasia atrodė liūdnesnė nei bet kada anksčiau. Patikėti? Ar tai bent įmanoma?

— Pasakyk bent vieną dalyką, dėl kurio turėčiau tikėti... Ir pasakyk, ar mano tėvas tave nužudė?

— Negaliu to pasakyti, Aušrine.

— Kodėl?! — susierzinusi surikau. Tuomet išsigandau, ar neprisišauksiu tėvelio. — Kodėl? — pakartojau tyliau. — Amžinai kažką slepi, mėtai užuominas, bet ar supranti, kaip tai skaudina?

— Dvasios negali pasakyti pagrindinės tiesios... Tačiau viskas tuoj pasibaigs.

— Kaip tai? — suklususi pasisukau į ją su visa kėde. Lidija nuleido akis, nesmagiai pakramtė lūpą ir užsikišo ilgą plaukų sruogą už ausies. Turbūt be reikalo lūkuriavau, nieko man daugiau neprisipažins.

Tada ji staigiai pakrypo galva į langą. Akys nušvito dar neregėtu džiaugsmu. Negalėjau atsistebėti, kokia ji graži, kai laiminga. Tačiau, kas taip netikėtai pakėlė nuotaika? Atsisukusi pamačiau Nikitą. Stovėjo lauke, pirštais nerimastingai barbenantis į lango rėmus. Pasirodė, ar jis nedrįso pažiūrėti į mane? Jo žvilgsnis mėtėsi nuo žemės iki daiktų, esančių kambaryje, bet nei sykio neapsistojo ties manimi. Ką tai reiškė? Nesusigaudanti, ką daryti toliau, atsikosėjau. Pagaliau Nikita apdovanojo mano sulėtėjusią širdį savo pasakiškomis rudomis akimis.

Nuo jų turbūt ir iš numirusių prisikelčiau.

—Pasakyk jam, kad aš čia! — liepė Lidija.