Praeities Belaisviai (BAIGTA)

VII skyrius

NIKITA

Sakoma, kad vaikystė kaip girtuoklystė. Visi iš tavęs juokiasi, o tu neatsimeni dėl ko. Būtent taip jaučiausi vartydamas tėvo nuotraukų albumą, kurio pergamento lapai buvo apklijuoti gėdingomis mano vaikystės fotografijomis. Vienose aš visiškai nuogas, kitur apsisnargliavęs ir verkiantis. Dar kitur ant galvos užsidėjęs mamos vestuvių nuometą. Tėvas tikrai mane mylėjo. Kodėl gi dar išsikraustydamas iš senojo namo pasiimtų būtent šį albumą?

Mylėjo ir Lidiją, tačiau kodėl ją nužudė? Kiek galėjau prisiminti, sesuo nieko blogo jam nepadarė, o kai po daugelio metų išdrįsau paklausti mamos, ji sakydavo, kad tėvui buvo pačiuožęs stogas. Kad nesuprato net kur buvo, kuo vardu ir kas jo vaikai. Bet kodėl būtent Lidija? Ką tokio sesuo padarė, jog tėvas šautuvą nukreipė į ją? O svarbiausia, ar Lidijos vietoje galėjau atsidurti ir aš? Ar jo planuose buvo nužudyti ir antrą savo vaiką?

Kaip nekenčiau apie tai galvoti. Tačiau kiekvienas šių namų kampas bei Veiviržėnuose dvelkiantis oras priminė, kas buvau ir kas mano šeima. Galvoje teskambėjo vienintelis žodis — nelaimė.

Puikiai atsiminiau tą lemtingą naktį. Ji įsirėžė į atmintį labiau negu įdomiausios paskaitos apie baltų gentis. Kiaurą parą iš dangaus bliaubė lietus, negalėjau išeiti į sodą pažaisti. Buvau įkalintas su paauglystės  hormonais nesusitvarkančia Lidija. Mes nesikalbėjome, ji siaubingai tūžo ant manęs už tai, kad radęs jos dienoraštį ne tik išpiešiau puslapius saulytėmis, tankais, mutavusiais medžiais, bet ir atsiplėšęs suvalgiau. Turėjau keistą potraukį viską kišti į burną, turbūt kaip ir daugelis pasaulį pažinti trokštančių vaikų, o vienas iš būdų buvo pajusti daiktų skonį. Sesers dienoraštis toli gražu nebuvo gardus, didelės žalos nepatyrė. Tėvai incidentą nuleido juokais, bet Lidija įsižeidė, neva peržengiau privatumo ribą, turėčiau būti gerokai nubaustas. Deja, pylos  gavo ji. Kodėl mane reikėtų pamokyti? Skaityti nemokėjau, nesužinojau jokių Lidijos paslapčių.

Kai visiškai sutemo, dingo elektra. Nebeliko kitos išeities, tik eiti miegoti. Kartais, išgirdęs keistus bruzdesius ar sunkius, smalsumą keliančius, žingsnius, pakeldavau nuo pagalvės galvą ir užsimanydavau pašaukti mamą. Po kiek laiko susivokiau, kad niekas, be manęs, tikrai nemiegojo, o neramiai malėsi po namus tarsi kažko ieškotų. Įtempęs ausis stengiausi ką nors nugirsti pro durų plyšį. Šeima tarpusavyje įtartinai kuždėjosi.

— Jeigu jūs bijot, nueisiu aš, — su kartaus susierzinimo gaidele pasakė Lidija.

Po šių žodžių iš karto užsitrenkė durys. Dar po minutėlės kažkas išbėgo paskui ją.  Atsisėdau ant šaltų grindų, apsikabinau Sašą, savo violetinį triušį,  klausiausi pirmame aukšte vykstančios sumaišties. Ore tvyrojo įtampa su mistikos ir baimės prieskoniais. Kas vyko lauke, jog tėvai nedrįso pažiūrėti?

Jau atrodė nieko nebeįvyks.

O tada šūvis.

Ir spengianti tyla, susimaišius su neįsivaizduojamai milžinišku širdies plakimu.

— Mama? —  tai buvo veikiau ne klausimas, o patikrinimas, ar ji budri.

— Nikita, bėk į lovą. TUOJAU PAT!

Paklausiau jos. Pasislėpiau po antklodę ir taip pratūnojau nesuskaičiuojamas valandas. Išlindau tik kai vėl to paprašė mama. Neleido niekur išeiti iš kambario, nešė maistą čia pat. Ji atrodė keistai rami.