Praeities Belaisviai (BAIGTA)

III skyrius II dalis

AUŠRINĖ

Ištrūkusi į vasariškus laukus, bėgau kaip niekad greitai, bet mano galvoje vis dar aidėjo širdį veriantis Marijos klyksmas. Aš tokia bejėgė, negalėjau padėt seseriai, tik atsitraukti ir laukti, kol saulė nusileis, nusinešdama su savimi dienos skausmus. Tai jau ne pirmas kartas. Visada tyliai ramstydavau sienas, kol tėvas jai iškaršdavo kailį, o paskui nedrįsdavau pakelti į ją akių, nes viskas, ką matydavau, būdavo niekada nedžiūstantys skruostai. Mama sakydavo, kad būtent dėl to augau Darijos namuose. Kad nenukentėčiau nuo tėvelio rankos. Tikindavo, jog manęs širdingai ilgėdavosi, bet kai sugrįžau, to nepajutau. Man trūkdavo motiniškos meilės, kurią suteikdavo Darija, nes tikroji mama ištisai dirbdavo lentpjūvėje, o vakarais, net nepasidomėjusi kaip sekėsi mokykloje, pakeisdavo mane daržuose.

Nenorėjau būti šiuose namuose. Pasiilgau Darijos rojaus, todėl nemačiau kitos išeities tik meluoti sau, kad lova, kurioje miegodavau, būdavo lova tetos namuose, jog už sienos, buvo ne mūsų, o Darijos virtuvė, kurioje ji kepa obuolių pyragą. Įsivaizduodavau, kad tėvelio nuolatiniai šūksniai ant mamos, tai tetos lopšinė prieš miegą.

Bet meluoti ilgai nepavyko. Liūdna kasdienybė taip giliai persismelkė į mano širdį, jog jos nebesugebėjau pakeisti į prarasto rojaus atsiminimus. Teliko vienintelė vieta, kur galėdavau užmiršti, kokiame skausme gyvenau.

Gamta, kurioje kaip tik dabar ir glaudžiausi.

Sustojusi prie mėlynų rugiagėlių, nuraškiau puokštę žiedelių. Darija visuomet jais išpuošdavo mano plaukus. Sakydavo, kad esu kaip šios rugiagėlės — nors žmonės jas gali palaikyti piktžolėmis, bet iš tikrųjų yra gražiausios ir spalvingiausios iš visų augalų. Žinojau, kad teta omeny turėjo mano šeimą. Kitiems ji atrodė kaip nereikalinga, kaime privisusi piktžolė, bet Darija tikino, kad aš buvau tas prasiskleidęs žiedelis.

Pasiekiau taką, skiriantį mišką nuo pievų. Įbridau į aukštas žoles, kol priėjau nusėdėtą duobutę. Šlumštelėjau ant žemės ir atsirėmiau į šiurkštų šieno ruloną. Užverčiau galvą, prisitraukiau prie savęs sulenktus kelius. Aplink kaklą pajutau kaip nematomais pirščiukais kuteno šiltas vėjelis. Įsiklausiau į gyvybingos gamtos garsus. Į ausis, kuriose ką tik skambėjo sesers klyksmas, dabar alsavo miško šnaresiai. Panardinau rankas į minkštus dobiliukus.

— Ilgai užtrukai, — išgirdau švelnų balsą. Ema! Nudžiugusi pasislinkau į šoną, leisdama draugei prisėsti šalia.

— Kaip suprasti — užtrukai?

— Nesupratai? — tyliai nusijuokė. Ta jos šypsena, nušvitusi gražiame veide, truputį išmušė iš vėžių. Ko aš nesuprantu? Kas taip pralinksmino Emą?

— Ar mes buvome susitarusios susitikti?

— Taip, bet ne taip paprastai, — šelmiškai suspindėjo Emos mėlynos akys. — Ar pastebėjai, kad kasdien, tuo pačiu metu, ateini čia? Atsisėdi prie šio šieno rulono, pažvelgi į kryžių prie miško, nuskini rugiagėlių žiedus bei įsipini į plaukus! — paaiškino pirštais prilietusi mano plaukų sruogą, iš kurios ištraukė mėlyną žiedelį. — O tada pasirodau aš... Nes žinau, kad čia sutiksiu tave.

Nustėrau. Nusisukau į kitą pusę, kad neparodyčiau sumišimo. Jaučiau kaip Ema žiūrėjo į mane ir kaip visada keistai šypsojosi.

— Kodėl taip darai? — paklausė. — Kas priverčia tave čia ateiti?

— Nežinau, — truktelėjau pečiais. — O kodėl tu čia ateini? — pabandžiau išsisukti.

— Man patinka būti gamtoje, — svajingai ištarė. — Patinka, kai gali vaikščioti dar neišmintais aukštais žolynais, kai aplink ausis zvimbia bitės. Gera, kai čiulba paukšteliai ir čirpia žiogai, sukurdami melodiją, lydinčią tave grybauti! Ir žinoma, kad gali būti nuostabiau, kai atrandi žmogų, kuris tave supranta ir mato gamtos magiją lygiai taip pat, — baigusi kalbėti atsiduso.