Praeities Belaisviai (BAIGTA)

VIII skyrius

Įsijunkit dainą, su ja kažkaip geriau :D

MARIJA

Nelauktai atėjo paskutinis vakaras, kurį galėjau praleisti su Mantu. Jau rytoj jis lips į keltą, išplauks į Vokietiją, palikdamas mane vieną šitame pragare. Vaikino didžiulis lagaminas gulėjo prie mano kambario durų. Rūsčiai pažvelgiau į jį. O gal lagaminą paslėpti? Išmėtyti visus rūbus, kad Mantui tektų ilgai juos rankioti? Tuomet jis niekur neišvyks. Galėčiau tuoj pat atsikraustyti į jo namus. Man nereikėjo iškilmingos vestuvių ceremonijos, užtektų paprasčiausiai padėti parašus ir spjauti ant savo namų slenksčio. Norėjau tik kuo greičiau pabėgti nuo tėvo ir atsibodusio skurdo, bet turėjau susitaikyti su tuo, kad dar teks truputį palaukti. Nebuvau kantri. Neįsivaizdavau kaip reikės leisti laukimo dienas. Ūkyje buvo pakankamai darbų, bet neišvengiamai užklups momentas, kada prisiminsiu Mantą ir melsiu jo greičiau sugrįžti. Tik spėjau nustebti iš kur ant mano rankos žiedas, o dabar tik jis man beliks iš vaikino.

Neiškenčiau ir dabar. Kol Mantas už durų įsipylęs verdančio vandens į vonelę mazgojosi kojas, atsidariau alaus skardinę. Uždegiau keletą žvakių, kad sukurčiau romantišką aplinką. Nervingai atsikvėpiau. Mantas jau ilgai svajojo nusikratyti nekaltybės, bet niekuomet nemaniau, kad tą padaryti padėsiu aš. Tikėjausi, kad jis kaip ir kiti kaimo vaikinai pasiguldys ant galinės automobilio sėdynės kokią palaidūnę, kuriai seksas jau nieko nebereiškia. Tačiau jis to nedarė. Laukė dienos, kada atsiras tinkama mergina ir ji pagaliau atsirado. Neišvaizdi, stora, skaisti kaip ir Mantas.

Bet kartą manęs vos neišprievartavo. Tai mėgino padaryti klasiokas, įsitempęs į savo automobilį. Suviliojo į vidų, sakydamas, kad "davai pabendraukime, parvešiu tave namo", o po to įgrūdo ranką į tarpkojį, skundėsi kaip jam trūksta merginos, o jeigu mane užsiverstų toks vaikinas kaip jis, mokykloje nustotų iš manęs tyčiotis. Gavosi priešingai. Bjaurios kalbos tik sustiprėjo.

Atsidarius durims jau sėdėjau pusnuogė. Žinojau, kad į kambarį galėjo užeiti bet kas, bet buvau pakankamai apsvaigusi, jog man tai nerūpėtų. Nuleidusi galvą įdėmiai pažvelgiau į savo kūną. Nutįsusias krūtis dengė paprasta, turguje pirkta liemenėlė. Kitos merginos tokiam ypatingui vakarui pasipuoštų brangiais apatiniais, bet aš tokių neturėjau. Mantas atsisagstė marškinius ir tylėdamas atsisėdo šalia. Žvelgė į mane, jaučiau kaip jo žvilgsnis ropoja mano nedailiu kūnu bei degina kiekvieną odos lopinėlį. Su kiekviena sekunde mano drąsa nyko.

Ne, aš negalėjau to padaryti.

Atsistojusi pradėjau rengtis. Mantas net nemėgino manęs sustabdyti. Taip ir maniau. Nesu jam pakankamai patraukti.

— Ar padariau kažką ne taip? — atsargiai paklausė. Užsiverčiau alaus skardinę. — Marija, aš atsiprašau bet... Kas nutiko?

— Nieko. Nieko nenutiko! Noriu parūkyt!

— Bet jau beveik naktis, parduotuvės nedirba.

— Degalinės dirba!

— Nori, kad nuvažiuočiau? — iš gailesčio pasisiūlė.

Linktelėjau. Daugiau nieko neklausinėdamas Mantas užsivilko atgal marškinius ir išdūmė pro duris. Stovėjau prie lango iki tol, kol pamačiau išriedant jo geldą. Atsigėriau dar vieną skanaus alaus gurkšnį. Įsiklausiau į namų tylą. Visi miega. Metas tai padaryti. Dabar arba niekada.

Išslinkau iš savo vienutės ir juodais koridoriais pritipenau prie Aušrinės kambario durų. Priglaudžiau ausį, kad įsitikinčiau, jog sesuo nežaidžia su katinu, o tikrai miega. Tyliai nulenkiau rankeną ir pro tarpdurį kyštelėjau nosį. Pamačiau vien tik tamsą ir lovoje parpiančią Aušrinę. Paskui save uždariau duris bei apsidairiau aplink. Čia buvo pavydėtinai švaru ir tvarkinga. Nesimėtė tušti buteliai ir purvini rūbai. Neturėjau daug laiko šio kambario lyginti su savąja landyne. Stovėjau vietoje ir akimis naršiau kiekvieną kampelį, bet pabaisos piešinio neradau. O gal ne Aušrinė jį paėmė? Įtarinėjau ją  tik todėl, jog ji smalsi ir vienintelė užsuka į mano vienutę. Galbūt pati būdama girta nukišau kitur ar net išmečiau ir be reikalo metu kaltę ant sesers?