Praeities Belaisviai (BAIGTA)

V skyrius

MARIJA

Vos įsėdę į Manto tėvų automobilį, po kelių minučių atsidūrėme mano sodybos kieme. Meluočiau, jei teigčiau, jog nepastebėjau gąsdinančio draugo susijaudinimo. Tą trumputę kelio atkarpą jis intensyviai krutino tai kojas, tai galvą, o kai išlipo iš automobilio, galėjau prisiekti, Mantas skendo savo prakaite.

Svečių niekas nepasitiko. Turėjau būti toji, kuri palydės juos į vidų, kai tuo tarpu net pati nežinojau, ar tėvai norės mus priimti. Juk būtent iš tėvo galima tikėtis visko. Tačiau įžengus pro duris, likau nustebinta. Namuose viešpatavo seniai pradingęs ir pagaliau grįžęs jaukumas. Auksinės besileidžiančios saulės spinduliai glostė ant stalo gulinčius obuolius. Gėlėtais koridoriaus tapetais kaip ilgakojai vorai lipo juodi šešėliai.  Ant grindų žėrėjo dulkės lyg plono sniego danga. Aš juk negėriau, kodėl matau tokius dalykus? Pasitryniau akis. Man nepatiko visi šie vaizdiniai. Jie priminė, kad gyvenimas galėjo būti gražus. Bet vos tik jis tokiu taps, nespėsiu pasidžiaugti ir greitai pradings, palikdamas dar didesnę neviltį negu dabar.

Tėvo darbo kambario durys buvo uždarytos, turbūt jis snaudė prie išsigalvotų popierių kalno ir galėjau pasimėgauti ramybe. Caras tupėjo pastatęs ausis bei klausėsi iš Aušrinės kambario sklindančio pasakiško pianino skambesio. Mane nešė ne kojos, o magiška jėga, vis dar negalėjau suprasti kaip atėjau prie svajingai užsimerkusios sesers. Ji net nežiūrėjo į klavišus, leido pirštams judėti patiems.

Ir kaip toks nežemiškas sutvėrimas galėjo gimti tokiame kaime? Norėčiau išgelbėti ją iš čia. Ši vieta jai per prasta, niekas nesuprato Aušrinės. Tėvas laikys prispaudęs po padu, o motina nedrįs jam pasipriešinti ir tik skaudins mergaitės sielą, kol galutinai išsunks visą vaikišką malonumą gyventi. Dar keli metai ir sesuo taps antrąją manimi. Negi šiam pasauliui reikia dar vienos nelaimės?

Mudu su Mantu stovėjome tarpduryje ir šypsojomės. Pajutau kaip jis apkabina mane per liemenį. Nenoriai atsisukau į jį ir klausiamai kilstelėjau antakius. Ar pabendravęs su Nikita, Mantas iškvailėjo?

Seseriai baigus groti, vaikino mama neslėpė susižavėjimo išgirstu kūriniu. O gal pačia Aušrine? Ji dabar kaip bitė prispito prie juodakasės. Nenustebčiau, jeigu moteris panorėtų sūnui įpiršti ją.

— Kaip nuostabu! Ar pati sukūrei? — paglostė jos galvą.

Jo motina buvo be galo landi moteris. Turėjo tokį patį vaikišką veidelį kaip ir sūnus, bet niekingų kėslų suterštą suaugusio žmogaus vidų. Teko girdėti, kad Manto tėvas net nenorėjo jos vesti, bet jai pastojus, negalėjo niekur pabėgti.

Štai dabar ji čia. Kažko norėjo iš mūsų trapios šeimos.

— Jūs sugėdinote mane... Taip, tai mano kūryba, — atsakė jai Aušrinė. — Tik žodžių dar neparašiau.

— Tu labai talentinga. Galiu prisiekti, tau grojant net laikrodis nustojo tiksėti.

— Vargšelis. Norėjau tik sulėtinti akimirką, o ne ją sustabdyti.

Moteris dirbtinai nusikvatojo. Kokia veidmainė, drįso išsidirbinėti mano namuose. Bent jau neapsimetinėtų prie Aušrinės. Ji to nenusipelnė.

— O kur jūsų tėvai? — atsisuko į mane. Šlykštėjausi jos žvilgsniu.

— Mama turbūt užsiėmus ūkio reikalais, o tėvas miega, — tariau.

— Teks sutrukdyti. Pakviesk juos! — davė įsakymą. Ar aš jos šuniukas?

— Ar tai būtina? Jiems tai gali nepatikti. Mano tėvas yra... — bandžiau išvengti problemos. Tikėdamasi paramos dirstelėjau į Mantą, bet šis stovėjo nuleidęs galvą.