Praeities Belaisviai (BAIGTA)

XIII skyrius I dalis

NIKITA

Jau gerą pusvalandį priešais veidrodį bandžiau užsirišti kaklaraištį. Internete susiradau įvairių pavyzdžių, bet nei vieno atkartoti nepavyko. Išeidavo tik kreivi mazgai arba iš vis nieko panašaus į tai, kas turėdavo gautis. Vos susitvardžiau jo nesuplėšęs. Anksčiau pačiam to daryti neteko. Ir dabar su mielu noru atsisakyčiau. Bet Darija, iš nežinia kur jį ištraukusi, liepė pasipuošt. O kam? Nerūpėjo stengti dėl Aušrinės kaimietiškos šventės. Pakankamai pasidarbavau vien nupirkdamas jai pakabutį kaip dovaną. Ar nebūtų geriau kaip visada apsivilkti marškinėlius su „Foje" arba „Guns n Roses" užrašu ir ramia galva nueiti prisikirsti gimtadienių vaišių?

Bet kažkuri dali manęs liepė paklusti Darijai. Turėjau parodyti dėkingumą už tai, kad ji davė pylos Marijos tėvui. Taip, tikrai reikėtų. Tad vėl iš naujo pamėginau užsirišti tą dryžuotą skudurą. Nepavyko. Susinervinęs žvilgtelėjau į ant stalo gulinčią pakabučio mėlyną dėžutę. Aušrinei ji bus svarbesnė negu ši smaugianti juoda kilpa.

Pala. Ką? Kaip pavadinau kaklaraištį? Kilpa? Pažiūrėjau į veidrodį. Jame pamačiau ne save, išsipuošusį šventei, o tėvą, stovintį kalėjimo kameroje, su suplėšta paklode rankose.

Tuoj pat kaklaraištį sviedžiau į kitą kambario galą, kur ant palangės gulėjo iš Marijos atsiimti laiškai. Užkliudė ne juos, bet nuvytusių lauko gėlių vazoną. Krisdamas ant žemės, griausmingai sudužo.

— Kokiais cirkais užsiėminėji, Nikita? — tuo metu pasirodė teta.

O ji iš tiesų perlenkė lazdą. Buvau susitaikęs su degančio miško spalvos plaukais, bet raudonas lūpdažis pavertė ją senstelėjusia gatvės plaštake.

— Nuo šito nepabėgsi, — pagrasino kaklaraiščiu. Jos rankose jis atrodė kaip botagas. — Turi būti solidus vyras. Ir Dievaži, esi kaip du vandens lašai panašus į tėvą. Tau pasisekė.

— Manai tai gerai?

— Kodėl gi ne? — stumtelėjo mane prie veidrodžio.  — Tik niekaip nesuprantu, iš kieno paveldėjai tą nesveiką potraukį lavonams. Kada nors patyrinėk savo giminės medį iš Ukrainos pusės.

— Tai nėra kažkoks nukrypimas, jei tai nori pasakyti, — atsakiau ramiu tonu. — O teta, ar galiu kai ko paklausti... Apie Marijos tėvą?

— Nagi, klausk.

— Jis nekentė mano tėvo?

— Atsisuk, — paklusau, o tada ji lengvais judesiais kuo puikiausiai užrišo kaklaraištį. Mudu pažvelgėme į mano atspindį veidrodyje. O kur atsakymas?

— Žinai, bet jeigu nenori apie tai kalbėti...

— Ak, Nikita, ką čia šneki?! — grubiai ranka perbraukė mano plaukus. — Na tas Rafaitis tikrai nemėgo Andrėjaus, bet nieko čia baisaus!

— Nieko baisaus?! — nepatikėjęs pakartojau. — Mano tėvas kažką iš jo atėmė. Pats Rafaitis taip sakė!

— Kaip ir visi jauni vyrai susikirto dėl bobos, — dirbtinai nusijuokė. Aha, vadinasi ši tema tikrai Darijai nemaloni. Negi tai susiję su ja? Ne, netikėjau, kad teta turėjo bendrą istoriją su mano tėvu arba tuo pamišėliu.

Tuomet išeina, kad...

— Mano tėvas nuviliojo Rafaičio mylimą moterį?... — spėjau neužtikrintu balsu ir atsisukau į tetą.

— Taip. Vedė Sigitą, — palaižiusi nykščio pagalvėlę patrynė jį į mano kaktą. Kiek stovėjau priešais veidrodį, nemačiau ten jokios dėmės.— O dabar metas eiti, — pasakė nukaukšėdama iš kambario.