Praeities Belaisviai (BAIGTA)

XVIII skyrius II dalis

Įsijungiam dainą ir skaitom :>

AUŠRINĖ

Šį kartą griausmingai, grojant sunkiai melodijai, suskambo Nikitos telefonas. Ar tai Marija? Pagaliau užsimanė namo? Turbūt jis taip ir pagalvojo, nes žaibiškai pasuko vairą ir sustabdė automobilį kelkraštyje. Buvome prie Vanagų kaimo bažnyčios, aplink kurią, artėjančios nakties tamsumoje, degė gausybė mažų žvakučių. Kaip gražu! Ir keistai netikėta! Nieko nesakiusi Nikitai išlipau į lauką. Tikėjausi, kad jis nors atsisuks į mane ir paklaus, kur ketinau eiti, bet vaikinas tebesėdėjo viduje, visai nekreipdamas dėmesio į tai, kad perlipau griovį bei atsidūriau žvakių jūroje paskendusiame šventoriuje. Buvo neapsakomai šilta ir gera. Kas visa tai padarė? Tarsi kažkas žinojo, kad man kaip tik dabar reikėjo tokio ramaus ir jaukaus kampelio ir laukė, kol atvyksiu. Pritūpiau prie degančios širdies formos figūros. Ištiesiau rankas virš ugnelės. Užsimerkiau ir paprašiau Dievo pasidalinti ramybe su manimi, kurią iš čia galėčiau parsigabenti namo.

Po akimirkos išgirdau kaip Nikita užtrenkė dureles ir peršokęs griovį sutraiškė šakas. Maniau, kad jis lieps sugrįžti į automobilį, ieškoti kažkur paklydusios Marijos, todėl paėjau link jo.

— Gaila, bet skambino mano motina, — atšiauriai burbtelėjo ir stabtelėjo prie širdies. — Dar labiau sukniso nuotaiką.

— Ką tokio pasakė? — paklausiau, nors nesitikėjau, kad Nikita ir vėl panorės man atvirauti.

— Klausimas, ko nepasakė. Kalba tik tai, ko nereikia, — pritūpė prie žvakių ir liūdnai pažvelgė į liepsną. — Turbūt kvaila galvoti, kad nerūpi savo motinai? — pakėlė galva į mane, bet tada nusisukau nuo jo į bažnyčios bokštą. Ne, taip manyti nėra kvaila. O jei taip, mes abu kvailiai...

— Ar tu tuo tikras? Ji tavimi nesirūpina? — smalsavau žvelgdama į kryžių ir į giedrą dangų už jo.

— Kažkuo rūpintis nėra tas pats, kas rūpėti.

— Tai kas leidžia manyti, kad jai nerūpi? — pagaliau atsigręžiau atgal į jį.

— Kai paskambina ir nežino, ką norėčiau iš jos išgirsti, — rūsčiai atsakė.

Išsigandau iš jo sklindančio pažįstamo vienišumo jausmo. Apglėbiau save rankomis ir apsimestinai sudrebėjau. Nikita keistai pažiūrėjo į mane primerkęs akis ėmė dairytis tarp bažnyčios ir automobilio. Norėjo siūlyti užeiti vidun? Man ne šalta! Priešingai! Ant kaktos kaupėsi vasariškos nakties šilumos, susipynusios su žvakių liepsnelėmis prakaitas. Aš tik... Kaip visuomet bandžiau išvengti nemalonių pokalbių.

Iš bažnyčios į šventorių pabiro gausus būrys vaikų. Buvo įvairaus amžiaus. Kai kurie, atrodo, neturėjo net dešimties, o kiti buvo panašesni į mane. Išsilakstę į skirtingas puses, paliko atviras pagrindines duris. Lyg būtume nebyliai susitarę, su Nikita įėjome vidun. Kaip užburta galingiausių kerų įsmeigiau akis į žvakutėmis apdėliotą taką altoriaus link ir pajutau nenugalimą norą žengti juo.

— Eime į antrą aukštą, — švelniai stumtelėjo Nikita.

Atsitokėjau. Jo žodis veikė kaip atkeikimas. Paklusau jam ir nusekiau įkandin.

— Įdomu, kas čia per vieta... — susidomėjo lipdamas vingiuotais laiptais. — Kažkoks naktimis besimeldžiančių keistuolių kultas.

— Arba religinė stovykla, — pasvarsčiau ir aš.

— Arba... — pritarė jis ir užlipęs sustojo prie balkono krašto.

Priėjau greta. Kai pažvelgiau į apačią, maloniai nuščiuvau. Prie altoriaus kaip ir lauke degė iš žvakučių suformuota širdis, iš kurios tarsi tekėjo meilės spinduliai.