Naujasis Paveldėtojas

Trečia dalis

Manto pozicija:

Buvo sunku meluoti vaikams, o ypač Ievai. Mano meilė galvoja, kad ta mergina laukiasi mano kūdikio, bet tai didžiausia nesamonė, nes kai tapome su Ieva pora daugiau su kitom nesismaginau. Tas vaikas mano mielojo brolio, bet jam tai nerūpi, nes vos sužinojo, kad mergina laukiasi jis ją išmetė į gatvę. Kora man labiau, kaip dukra, ji net jaunesnė už Mariją. Bet man skaudžiausia tai kad Ieva pagalvojo mane miegojus su ja. Aišku pamačius ją tik su rankšluosčiu daugiau nieko kito negalėjo pagalvoti. O saulutė man net neleido pasiteisinti, taigi dabar gyvenu savo buvusiame bute ir jame taip pat gyvena Kora.
Bet manau tai dar nieko, palyginus su Martyno planu. Tas kvailys žada mano sūnų paversti mafijos vadu, tokiu koks buvo jis ir Ieva. Dabar jie ir ginčiajasi dėl to, nes aš pasakiau, kad bus taip kaip Ieva pasakys.
- Mantai, gali ateiti?- įėjusi į kambarį paklausė Ieva.
- Žinoma,- nusišypsojęs tariau.
Kai įėjau į virtuvę, buvau nutvilkytas pykčio kupinu Martyno žvilgsniu.
- Tu, jai pasakyk, kad Danielis, kuo puikiausiai tam tinka,- paliepė man draugas.
- Atleisk, bet aš negaliu liepti moteriai, kuri devynis mėnesius nešiojo jį savyje, daryti tai ko ji nenori,- ramiai kalbėjau vis žvelgdamas į laimingą Ievos veidą.
- Bet tu jo tėvas,- visdar ginčyjosi jis.
- Taip jis jo tėvas, bet kaip matai jis pritaria man, kad Danieliui to nereikia,- laimėjusi tarė mano saulutė.
- Ko man nereikia?- į virtuvę įėjęs paklausė sūnus.
- Ar ilgai klauseisi?- supykusi paklausė, kol kas vis dar mano žmona.
- Kai tėtis išėjo, aš taip ėjau pasiklausyti, nes man įdomu, ką jūs rezgate.
- Kodėl tu toks smalsus, kaip aš?- susiėmusi už galvos paklausė, labiau savęs nei kitų.
- Ieva, jis to vertas,- tarė Martynas.
- Ne, mano sūnus to nepatirs,- tvirtai atsakė ji.
- Aš sutinku, kad ir kas tai būtų,- tvirtai tarė Danielis.
- Ne ne ne ne,- jau alpdama su ašaromis kalbėjo Ieva, vos spėjau ją sugauti.

Ievos pozicija:

Pabudau kambaryje, mano akys buvo nuverktos, matyt net netekusi sąmonės verkiau. Kaip jis drįso, mano kraujas ir kūnas mane taip išdavė. Dabar Martynas neklausys mano draudimų, nes pats Danielis sutiko su tuom.
- Pabudai?- tyliai paklausė Mantas. 
- Kodėl, jis taip pasielgė?- tylutėliai paklausiau.
- Nežinau,- atsidusęs atsakė jis,- gal pakviesti Danielį?
- Ne, nenoriu, kad mano širdis plyštu, matant sūnų paskutinį kartą.
- Ieva, Danis nemirs dar.
- Iš kur žinai? Aš vos nemiriau tada,- jutau kaip mano skruostais rieda ašaros.
Mantas norėjo kažką sakyti, bet pasigirdo tylus beldimas. Brunetas priėjo prie durų ir jas pravėręs tarė:
- Mama pyksta ant tavęs.
- Aš, nenorėjau,- išgirdau tylų Dani balsą.
- Bet padarei, dabar mama bijos tave matyti paskutinį kartą,- girdėjau Manto balse dvejonę.
- Bet tėti, kas čia tokio, kad dirbsiu su dėde? 
- Leisk, jam įeiti,- pasakiau Mantui.
- Mama, tu nepyk ant manęs,- tarė su ašaromis sūnus.
- Kaip galiu nepykti, jei pati vos nemiriau kelis kartus, kai dirbau su juom. Pirmą kartą vos nemiriau per tavo senelio laidutuves. Antrą kartą, kai buvau pagrobta ir prievartaujama tris dienas. Trečią kartą, kai tavo mielasis dėdė surengė man išbandymą apsimesdamas, kad mirė. Tada aš bandžiau pabėgti, o kai buvau sučiupta bandžiau persipjauti venas,- viską trumpai išdėsčiau sūnui.
- Tai tos istorijos buvo tikros?- drebėdamas paklausė Danielis.
- Taip sūnau, tavo mama daug ko patyrė dėl to mes ir nenorėjome, kad tu visa tai patirtum,- už mane atsakė Mantas.
Danis daugiau nieko nesakė tik puolė mane stipriai apsikabinti, visai kaip seniau mane apkabindavo Mantas.
- Atleisk, mama, aš pasakysiu dėdei, kad klydau.
- Tai nepadės,- atsidususi tariau.