Naujasis Paveldėtojas

Dvidešimt antra dalis

Danielio pozicija:

Nežinau kur bėgau, bet bėgau iš visų jėgų ir staiga sustojau, kai pamačiau mamą ir Mildą. Pakėlusi galvą mama pamatė mane, bei menkai šyptelėjo man. Vos įsitikinęs, kad ji gyva puoliau ją apkabinti.
- Mamyte,- apsikabinęs tariau.
- Ką tu čia darai?- pavargusiu balsu paklausė mama.
- Atvažiavau tavęs gelbėti,- šiek tiek atsitraukęs tariau.
- Su kuo atvažiavai?- sutrikusi paklausė ji.
- Su motociklu.
- Raudonu?- pyktelėjusi paklausė mama.
- Na taip,- vos man tai tarus gavau per galvą.
Mamos veiksmas prajuokino Milda ir taip atkreipė mūsų dėmesį. Vos man pažvelgus į ją, mergina liūdnai šyptelėjo.
- Einam,- atsistojęs tariau.
Mama greitai pašoko ant kojų, bet Mildai nesisekė taip greitai judėti, tad aš paėmiau ją ant rankų.

Ievos pozicija:

Žvelgdama į sūnų šypsojausi, jis toks pat drąsus kaip ir aš, kai buvau jo amžiaus. Prieš nueinant nuo priešo namo dar sustojau ir atsigręžiau pažiūrėti. Man širdis vos nesustojo, kaip iš namo išėjo Kamila, ji rankose laikė ginklą.
- Tu iš manęs atėmei Marką, o aš iš tavęs atimsiu sūnų,- šypsodamasi šūktelėjo ji.
Vos tik Kamila pakėlė ranką, kurioje laikė ginklą, pasileidau bėgti link sūnaus. Staiga pasigirdo šūvis ir aš atsikosėjau krauju, bei nusišypsojau, nes spėjau apsaugoti sūnų. Pasigirdo dar vienas šūvis, bet šis buvo skirtas ne man.
- Mama,- suklykė Danis, kai aš susmukau šalia jo.
- Saulute, nedrįsk mirti,- paguldęs mane ant nugaros tarė Mantas.
Aš tik nusišypsojau jam ir dar kartą atsikosėjau krauju.
- Ieva, nemirk,- vos tramdydamas ašaras paprašė mylimasis.
Priėję kiti tik susiėmė už burnų, kad nepradėtų rėkti iš siaubo.
- Sesut, pagalba jau atvažiuoja, dar šiek pakentėk,- drebančiu balsu paprašė Martynas.
Aš tik nusišypsojau ir tariau:
- Milda, pasirūpink mano berniuku,- mano balsas skambėjo daug tyliau nei būčiau norėjusi.
- Liaukis, tu, nemirsi,- suklykė iš nevilties Mantas.
- Pasirūpink visais, mano meile,- paskutinį kartą nusišypsojusi užmerkiau akis.