Naujasis Paveldėtojas

Penkiolikta dalis

Danielio pozicija:

- Milda, kaip tau pavyksta, taip taikliai šaudyti?- paklausiau merginos, vos ji baigė šaudyti į taikinius.
- Daug metų treniruočių, bet turiu pripažinti tu greitai tobulieji,- šypsodamasi tarė brunetė.
- Turėsi būtinai ir mane pamokyt,- šypsodamasis priėjau prie merginos, bei pakštelėjau jos skruostą.
- Danieli, tu man labai patinki, bet aš turiu tai padaryti,- mįslingai tarė Milda.
- Pasitrauk nuo mano sūnaus,- į kambarį įsiveržusi tarė mama.
- Mama, kas nutiko?- šiek tiek atsitraukęs nuo Mildos paklausiau.
- Ji, nori nužudyti tave, kad Martynas neturėtų paveldėtojo. Juk tai tiesa Migdole?- pabrėždama paskutinį žodį paklausė įsiutusi mama.
- Iš kur sužinojot?- tyliai paklausė mergina.
- Milda, apie ką čia kalbat?- sutrikęs paklausiau.
- Atleisk Danieli,- su ašaromis akyse tarė brunetė.
Staiga mergina nusitaikė į mane. Vos ji šovė priešais mane susmuko dėdė, kuris prisiėmė man skirtą kulką. Tai pamačiusi Milda spruko pro duris, kurios buvo be apsaugos, nes visi supuolė prie dėdės.
- Kvieskit greitąją,- su ašaromis akyse tarė mama.
Jau beveik valanda, kaip laukiame, kada baigsis operacija.
- Jūs esate Martyno giminaičiai?- priėjęs paklausė gydytojas.
- Taip,- prikimusiu balsu atsakė mama.
- Ar jam viskas gerai?- paklausiau.
- Taip, jam viskas gerai, bet jis nori pasikalbėti su Danieliumi.
- Ar dabar galima pas jį eiti?- sutrikęs paklausiau.
- Žinoma,- šyptelėjęs tarė vyriškis.
Greitai nuskubėjau pas dėdę į palatą, o jis užsimerkęs kažką galvojo.
- Danieli, tu turėsi valdyti gaują kol vaidinsime mano mirtį,- ramiai tarė dėdė.
- Bet kodėl?- nesupratęs paklausiau.
- Noriu, kad jie manytų mane nužudę ir galintys lengvai užvaldyti mūsų gaują,- lengvai paaiškino dėdė.
- Dėde, o ar nemanai, kad jie supras kląstą?
- Ne, jei tinkamai elgsimės.
- Na gerai,- atsidusęs tariau.