Naujasis Paveldėtojas

Penkta dalis

Ievos pozicija:

Stebėjau tą mergina, kuri verkė apsikabinusi mano vyrą. Galbūt ji iš tikro laukiasi Augusto vaiko. Staiga suskambo durų skambutis ir aš atsistojusi ėjau link durų. Už jų stovėjo juodaplaukis Manto brolis.
- Sveika, gal žinai, kur Mantas,- paklausė manęs vaikinas.
- Žinau, o kam tau jo reikia?- paklausiau.
- Na jis trinasi su viena mergina, kuri man svarbi tad noriu sužinoti, kur ji yra.
- Tai ji laukiasi tavo vaiko?- supykusi paklausiau.
- Kol kas laukiasi,- atsakė su kvaila šypsena.
- Matai, sakiau tiesą,- tyliai man į ausį sušnabždėjo Mantas.
- Kur ji?- paklausė Augustas
- Ten kur ir turi būti,- ramiai atsakiau.
- Ieva, nežaisk su manimi, aš ne toks ištižęs, kaip Mantas.
- Jei pamiršai tu esi mano namuose, taigi tu neturi teisės nieko man sakyti ir šeip norėčiau, kad tu išeitum, nes noriu susipažinti su savo pagalbininke,- ramiai tarusi uždariau duris tiesiai priešais Augustą.
- Dėl to tave ir myliu,- sušnabždėjęs Mantas man pabučiavo kaklą.
- Mantai, manau kad turėtum mane parvežti namo, nes kaip matau tu liksi čia,- mums už nugarų tarė Martynas.
- Gerai,- atsidusęs tarė mano vyras.
- Iki, sesut, tikiuosi rytoj atveši Danielį į bazę,- eidamas pro šalį tarė brolis.
- Tik vienai dienai,- pyktelėjusi tariau.
Kai jie išėjo, aš nuėjau į svetainę, ten sėdėjo vaikai ir ta mergina. Jie visi juokėsi iš kažko, bet pamatę mane nustojo juoktis.
- Niekad nemaniau, kad turėsiu tris vaikus ir dar kad vienas vaikas lauksis kito vaiko,- atsidususi tariau.
- Nejaugi, ponia žadate mane leisti čia gyventi?- sutrikusi paklausė mergina.
- Žinoma, juk neleisiu, kad tas kvailys tave skriaustu,- priėjusi priglaudžiau savo ranką jai prie skruosto.
- Ačiū,- staigiai šoktelėjusi apsikabino ji mane.
- Aš juk sakiau, kad mama yra labai gera,- pralinksmėjusi tarė Saulė.
- Tavo vardas Kora?- paklausiau merginos, kai ji atsitraukė.
- Taip ponia,- atsakė juodaplaukė.
- Nevadink manęs ponia. O kur tavo tėvai?- susidomėjusi paklausiau.
- Jie mirė, kai buvau dešimties,- nuleidusi galvą atsakė Kora.
- Tai tada vadink mane mama, nes manau, kad tau tik dvidešimt,- nusišypsojusi tariau.
- Taip po... mama, man neseniai suėjo dvidešimt,- nuleidusi galvą tarė juodaplaukė.
- Mieloji, kai kalbi su manimi tai gali žvelgti man į akis,- pakėlusi Korai galvą tariau.
- Tu, kaip ir visad tobula mama,- prie durų stovėdamas tarė Mantas.
- Tu kaltas, kad mes turim dabar tris vaikus,- žiūrėdama tariau savo vyrui.
- Jei nori, galim tuoj pasidaryti ketvirtą,- mirktelėjęs tarė Mantas.
- Ar judu galite susirast kambarį?- pasišlykštėjęs paklausė Danielis.
- Butinai, sūnau,- tai taręs Mantas persimetė mane per petį, taip kaip seniau.
- Mantai, Korai reikia parodyti kambarį,- pradėjau spurdėti.
- Na gerai, bet greitai,- paleidęs mane kažkur nuėjo.