Naujasis Paveldėtojas

Septinta dalis

Ievos pozicija:

- Ieva, Klaudijau, džiugu jus matyti,- linksmai tarė brolis, kai įėjome į jo kabinetą.
- Tarkim taip ir buvo broliuk,- su sarkazmu tariau.
- O tu niekad nepasikeisi,- atsidusdamas tarė žydraakis,- Milda, Danieliau ir jūs čia.
- Sveikas dėde,- linksmai pasisveikino Danis, nors jis dar nežino, kas čia vyksta.
- Taigi jį vistiek atvežei,- šypsodamasis tarė brolis.
- Noriu parodyti jam, kad čia tikrai nėra gerai.
- O tu Klaudijau, kodėl atsivežei Mildą?
- Noriu supažindinti su jos ateitimi,- ramiai atsakė žaliaakis.
- Tėti, kokia dar ateitimi?- juokdamasi paklausė brunetė.
- Juk pameni, apie ką kalbėjom,- meiliai nusišypsojęs tarė Klaudijus.
- Žinau, bet sakei, kad eisim pašaudyti.
- Ji moka šaudyti?- sutrikusi paklausiau.
- Tai aišku, kad moka, juk mano paveldėtoja.
- Mama, aš irgi noriu išmokti šaudyti,- paprašė Danielis.
- Tada eime į šaudyklą,- šypsodamasis tarė Martynas.
Kol ėjome į šaudyklą, supykusi žvelgiau į brolį. Martynas aišku į tai nekreipė dėmesio, nes kalbėjosi su Milda ir Danieliu.
- Nusiramink ir leisk jam pamatyti, kaip sunku yra šaudyti,- raminamai tarė Klaudijus.
- Bet jis gali susižeisti,- paprieštaravau brunetui.
- Jis jau nebe mažas, kad saugotum nuo viso pasaulio.
- Bet Danielis yra mano sūnus,- jau rimtai supykusi tariau ir Klaudijus nutilo.
Kai pagaliau pasiekėme šaudyklą, Martynas atsigręžė į mane ir paklausė:
- Gal sesute, pademonstruotum, kaip reikia šaudyti?
- Atsisakysiu, nes tikriausiai net nebemoku šaudyt,- ramiai atsakiau.
- Mama, tu moki šaudyti?- sutrikęs paklausė Danielis.
- Mokėjau.
- Ieva, šaudymas tai visai kaip dviračiu važiuoti, jei išmokai, tai ir mokėsi visa gyvenimą,- ramiai tarė Klaudijus.
- Na gerai, galiu pabandyti,- susiraukusi tariau.
- Valio, pagaliau pamatysiu, kaip šaudo Taiklioji rankelė,- plodama rankomis tarė Milda.
- Taiklioji rankelė?- sutrikusi paklausiau.
- Ieva, tu visada buvai taikliausia, tai ir prilipo ši pravardė būtent tau,- paaiškino Klaudijus.
- Na gerai duokit su kuom šaut,- nusišypsojusi tariau.
Gavusi pistoletą, apžiūriu jį. Buvo keista vėl laikyti ginklą rankose, bet turiu šauti, taigi nusitaikiusi šaunu. Ir net nekeista, kad pataikau tiesiai į taikinio širdį. Nusiėmusi ausines išgirstu plojimus, o priėjęs Martynas stipriai apkabina mane ir tyliai man sušnabžda:
- Šaunuolė.