Naujasis Paveldėtojas

Devinta dalis

Ievos pozicija:

Kroviau į kuprinę ginklus, iš šalies galėjo atrodyti, kad ruošiuosi į karą, nors tai man ir buvo karas. Porą peilių paslėpiau bate, o vieną pistoletą užsikišau už kelnių ir jį uždengiau palaidine. Rafaelis stebėjo mano greitą darbą, bet nieko neklausė ir nesakė, dėl to labai džiaugiausi. Prieš išeidama į mūšį dar tariau vaikinui:
- Pasakyk, mano broliui, kad gailiuosi, dėl visko.
- Nesijaudink pasakysiu.
- Ačiū,- padėkojusi nuskubėjau link savo mašinos.
Įsėdusi į ją susitelkiau ties savo užduotimi. Bijojau, bet kitaip neišgelbėsiu jų, o dabar jos mano didžiausias turtas. Jei man nepavyktų, Mantas visais jais pasirūpins. Važiuodama vis mąsčiau apie savo greitai sugalvotą planą, nors nelabai daug laiko turėjau jį sumąstyti, bet jis mane tenkino.
Po valandos važiavimo jau buvau prie to namo. Įvažiavusi į kiemą palaukiau, kol tas baidyklė išeis su mergaitėmis, kai jie išėjo aš pačiupau savo seną kuprinę ir išlipau iš mašinos. Vos paėjusi kelis žingsnius sustojau prie mašinos kapoto.
- Džiugu, kad atvažiavai,- linksmai tarė Aleksas.
Jo veidą vagojo daug randų, matyt, kalėjime niekas nemėgsta prievartautojų.
- Paleisk jas,- ramiai tariau.
- Visų pirmą pasakyk, kas kuprinėj.
- Čia viskas, ko reikia mergaitėms,- stengiausi, kad kalbėčiau įtikinamai.
- Na gerai,- ir paleido mergaites.
Kai jos priėjo prie manęs greitai paklausiau Koros:
- Moki vairuoti?
- Taip, mama.
- Gerai, o dabar važiuokit, viskas ko jums reiks šioje kuprinėje,- greitai kalbėjau ir tuo pačiu iš kuprinės išsitraukinėjau peilius.
- Mama, ar tau viskas bus gerai?- tyliai paklausė Saulė.
- Taip, mažyte,- ir pasilenkusi pabučiavau dukrai kaktą, o Korai skruostą,- važiuokit ir negrįžkit.
Kai jos išvažiavo visdar stovėjau su peiliais rankose, bet mano dėmesį atitraukė Alekso balsas:
- Nagi, ateik čia, kad galėtumėm iš čia dingti.
- Tuoj,- ir peilius paslėpiau Manto džemperio kišenėje.

Manto pozicija:

Keista, bet skambino Ieva, o ji neturėjo dar grįžti iš susitikimo su Martynu.
- Klausau,- ramiai atsiliepiau į skambutį.
- Mantai, gelbėk,- kūkčiodama į mane pagalbos kreipėsi Kora.
- Nusiramink ir pasakok, kas nutiko,- bandžiau, kad mano balsas nedrebėtų, bet man sunkiai sekėsi.
Kai Kora man viską papasakojo, liepiau jai su Saule važiuoti namo, o pats greitai paskambinau svainiui.
- Turim didelę problemą,- tariau vos tik jis atsiliepė.
- Kas nutiko?
- Aleksas, pagrobė Ievą.