Naujasis Paveldėtojas

Dvidešimt pirma dalis

Danielio pozicija:

Vos atvažiavau prie Eideno namo mane pasitiko sutrikę dėdžių, Klaudijaus ir tėčio žvilgsniai.
- Kur mama?- nulipęs paklausiau.
- Jei ji čia būtų tavęs nepasigailėtų,- sušnabždėjo dėdė Martynas.
- Ką po velnių tu čia darai?- atsitokėjęs paklausė tėtis.
- Atvažiavau mamos gelbėti,- tvirtai atsakiau.
- Aš visad sakiau, kad jis Ievos kopija,- juokdamasis tarė Martynas.
- Liaukis,- piktai subarė jį brolis.
- Danielis, maldauju tavęs važiuot namo ir saugot močiutę su sesutėm,- priėjęs arčiau tarė tėtis.
Kai jau norėjau jam pasipriešint name įvyko sprogimas.
- Mama,- surėkiau iš nevilties ir puoliau prie namo.
Niekas manęs nesivijo tad skuodžiau kuo greičiau link namo, kuris kovojo su kaitriomis liepsnomis.

Ievos pozicija:

Vos įžengus į namą jautėsi jo prabanga, bet nenorėčiau tokiame name gyventi, nes jame nėra šeimos šilumos. Mane nuvedė į svetainę, kuri buvo niūri, jokių mylimųjų nuotraukų, jokių žaislų, nieko tiesiog stalelis ir sofa su keletu kėdžių. Nieko įdomaus, bet mano akį visdėlto patraukė didžiuliai langai, pro kuriuos matėsi sodas. Tad priėjusi prie lango pažvelgiau į jį ir nusišypsojau, nes visada svajojau apie didžiulį sodą.
- Ieva Sweet, visada smagu tave matyti,- man už nugaros tarė Markas.
- Eidenai, jei pamiršai dabar mano pavardė kitokia,- atsisukusi nusišypsojau, jau pradėjusiam plikti, bet visdar turinčiam puikią fizinę formą vyriškiui.
- Taip taip dabar tavo pavardė kitokia, bet tai nekeičia fakto, kas tokia esi. O, tu Ieva, vis dar esi Sweetų gaujos paveldėtoja.
- Nesamonė, aš tam jau per sena,- juokdamasi tariau savo priešui.
- Ieva, gali bent jau man nemeluoti, tu visada buvai paveldėtoja ir iš dalies valdei gaują,- šaltai tarė Eidenas.
- Markai, iš tokias nesamones trauki?- vis dar šypsodamasi paklausiau.
- Aš turiu informatorių,- nusišypsojęs atsakė jis.
- Spėju, kad tai Milda, Klaudijaus Mandos dukra,- surimtėjusi tariau.
- Ji šiek tiek padėjo, bet šeip iš jos mažai naudos, aš net galvoju, kaip ja atsikratyti,- piktai šypsodamasis tarė jis man.
- Žinai gali ją atiduoti man,- pasiūliau Eidenui.
- O kam tau ji?
- Man jos visiškai nereikia, bet man gaila jos tėvo,- visiškai rimtai atsakiau.
- Na nežinau, man kažkaip gaila priešui atiduoti daiktą.
- Markai, ji dar vaikas, jos motina yra psichė, tad geriau leisk man ja pasirūpinti, juk žinai, kad Milda man vistiek apie tave nieko nepasakos.
- Na gerai, leisk tuoj ją atvesiu,- susimąstęs tarė Eidenas.
Vos tik jis išėjo iš kišenės išsitraukiau bombą, toks mano planas b. Nustačiau, kad bomba susprogtų po dešimties minučių, kai mes jau būsim išėjusios ir padėjau ją po sofa, bet dėl viso pikto pravėriau stiklines duris į sodą. Po minutės prasivėrė durys pro kurias išėjo Markas.
- Ieva,- vos įėjusi pro duris puolė man į glėbį Milda.
Mergina buvo smarkiai pasikeitusi, ji buvo smarkiai suliesėjusi, o tai gasdino, nes iš jos buvo likę tik kaulai ir oda. Stipriai bijojau ją apkabinti, kad tik nesulaužyčiau.
- Ačiū, Markai, mums jau laikas eiti,- ramiai tariau.
- Palauk, aš noriu tavęs kai ko paklausti,- sustabdė mus Eidenas.
- Klausk,- šaltai tariau.
- Ar tavo brolis iš tikro mirė?
- Ne jis nemirė.
Staiga kambaryje pradėjo skambėti signalas, kad iki sprogimo liko vos kelios sekundės.
- Velnias,- čiupusi už rankos Milda pasileidau link stiklinių durų.
Vos mums spėjus pro jas išeiti bomba sprogo.