Naujasis Paveldėtojas

Trisdešimt antra dalis

Danielio pozicija:

Sėdėjau ant lovos, jau apsirengęs dėdės atvežtus drabužius ir laukiau kada jis pasakys, kad jau važiuojame į teismą. Tėtis taip ir nebuvo atvažiavęs aplankyti manęs, o tai skaudina, bet Klaudijus sakė, jog jis dabar stengiasi man atleisti. Bet Saulė, kurią buvo atvežęs dėdė, sakė jog jis greitai atleis ir jau laukia kada grįšiu namo.
- Pasiruošei?- tarpduryje stovėdamas paklausė Martynas.
- Pasiruošiau,- ir pasičiupęs ramentus atsistojau.
- Nereikia pagalbos?
- Ne, man viskas gerai.
- Jei būtų gerai, nevaikščiotum su ramentais,- šyptelėjęs tarė dėdė.
- Nemanau jog ilgai su jais vaikščiosiu,- pakėlęs galvą tariau.
- Ieva gan ilgai išvaikščiojo.
- Kaip suprasti?- sutrikęs paklausiau.
- Ji irgi buvo pašauta Eideno į koją ir berods į tą pačią,- paaiškino man Martynas,- judu labai panašūs vidumi, nes išvaizdą paveldėjai iš tėčio.
- Dabar visi sako, kad esu panašus į ją,- liūdnai šyptelėjau, vos tai pasakiau.
- Neliūdėk, ji tikrai nebūtų norėjusi, kad jos sūnus verktų,- kumštelėjęs petį tarė dėdė.
Po šių jo žodžių daugiau nekalbėjo ir net per teismą nieko vienas kitam nepratarėm, nes abu buvom paskendę savo mintyse.
Teismas vyko puikiai, nes man atstovavo Albertas, jis puikiai išmano savo amatą, matyt, dėl to jį ir pasirinko mama. Eidenui nepasisekė, nes jis buvo apkaltintas pasikesinimu nužudyti, bet ir šeip dėdė jam prikūrė įvairių nusikaltimų, tik nežinau ar jie tikri ar išgalvoti. Taigi Markas buvo pasodintas iki gyvos galvos, nors jo akyse, prieš jam būnant išvedamu iš teismo salės, mačiau keršto troškimą. Bet jei jis dar kartą kėsinsis į mano ar mano šeimos gerovę aš tikrai jo taip lengvai nepaleisiu.
- Dani, važiuojam,- švelniai palietęs mano petį tarė dėdė.
- Gerai, o kur mane veši?
- Pas močiutę, ten visi jau laukia,- šyptelėjęs tarė dėdė.