Naujasis Paveldėtojas

Dvidešimt penkta dalis

Danielio pozicija:

- Jūs tikriausiai panelės Sweet sūnus?- pamatęs mane paklausė mamos advokatas.
- Taip jau išeina,- liūdnai tariau.
Advokatas atėjo vos prieš penkias minutes, bet jaučiasi gan jaukiai dėdės kabinete.
- Man labai gaila, kad ji mirė, nes panelė Ieva buvo nuostabi mergina, jai dirbau nuo jos aštuonioliktojo gimtadienio, bet tikiuosi, kad ir su jumis ponaiti taip puikiai sutarsiu, kaip ir su ja,- šiltai tarė advokatas.
- Atleiskit, bet aš nesuprantu.
- Ak taip dar neperskaičiau testamento,- švelniai trinktelėjęs per galvą tarė vyriškis.
Pačiupęs savo atsineštą, jau aptrintą, lagaminėlį, jis pradėjo kažko ieškoti. Staiga vyriškis ištraukė aplankalą, o iš jo ištraukė lapą, kuris buvo su anspaudu, spėju, kad notaro.
- Taip taip, pradėkime, bet pone Sweetai ar daugiau nieko nebus?- paklausė jis dėdės.
- Ne, bet aš kitiems pranešiu apie tai,- šaltai atsakė Martynas.
- Na gerai pradėkime:
Mielieji, aš žinojau, kad mirsiu, nuo priešo kulkos, tad parašiau tai ir tikiuosi, kad paskutinę mano valią girdės mano pirmagimis. Martynai, tau palieku valdyti gaują, kol Danielis arba Saulė baigs studijas ir pareikš norą valdyti, bet jei taip nenutiktų, turėsi ieškot naujo paveldėtojo. Albertai, nuostabusis mano advokatę, tu turėsi padėti mano vaikams keliauti sunkiu gyvenimo keliu, nes aš žinau, jog Mantas bus palūžęs po mano mirties. Dani, rūpinkis sesute ir tėčiu, bei nepulk keršyti. Esi toks pats kaip ir aš, tad žinau kas tavo galvoje. Mielasis aš nenoriu, kad tu nukentėtum, bet dėl viso pikto palieku tau raktą nuo savo kambario močiutės namuose įėjęs į jį suprasi viską, bet būk geras ir eik vienas. Mantai, susitaikyk su mano netektimi ir augink mūsų vaikus ir nepalik Koros, jai sunku ypač dėl to, kad yra viena. Savo per gyvenimą sukauptus turtus palieku mylimiems vaikams po lygiai. Myliu jus net ir mirusi.
Vos advokatas baigė skaityt dėdė pradėjo juoktis, sutrikęs pažvelgiau į jį.
- Ieva, net prieš mirtį viską žinojo ir visiems davė nurodymus,- vis dar šypsodamasis tarė dėdė.
- Kur tas raktas?- paklausiau Alberto.
- Štai,- ištraukęs iš kišenės padavė man raktą vyriškis.
- Ačiū,- vos tai taręs išėjau iš kabineto.