Naujasis Paveldėtojas

Vienuolikta dalis

Danielio pozicija:

Kol mama gulėjo ligoninėje aš kartu su Milda ir jos tėčiu mokiausia šaudyti iš įvairių ginklų. Dėdė pasirūpino, kad išbandyčiau visus ginklus, kokius jis turėjo, o mama liepė niekada neprašaut. Keista, kad mama pakeitė nuomonę apie visa tai.
- Sveikas,- į kambarį, kuriame yra ginklai, atėjusi tarė Milda.
- Sveika, o kur tavo tėtis?- nepakeldamas galvos paklausiau.
- Jis su tavo dėde aptaria kažkokius reikalus ir prašė, kad ateičiau čia,- ramiai atsakiusi mergina, pradėjo eiti link manęs.
- Aišku.
- Kaip tavo mama laikosi?- tyliai paklausė brunetė.
- Ji sveiksta, bet jau nori grįžti namo, nors neteko daug kraujo ir jos šonas yra susiūtas, bei ji negali judėti. Mama yra per daug užsispyrusi, kad visa tai pripažintų. Aišku ji siaubingai džiaugiasi, kai ją aplankom, mama Korai net liepia nepersidirbti, kad tik vaikeliui viskas būtų gerai, bet tuo pačiu džiūgauja, kad jos vaikai yra prižiūrimi,- pakankamai greitai viską susakęs pakėliau galvą.
Mano akys susitiko su smaragdo žalumo brunetės akimis. Jos akys atrodė lyg kristum į bedugnę, bet mėgautumeis tuom. Aš stengiausi neišsiduoti, kad man patinka brunetės akys, bet mano žvilgsnis krypo į jas. Mergina šyptelėjo nuo mano žvilgsnio ir paklausė:
- Ar tavo mama leis tau perimti šeimos verslą?
- Nežinau, bet dabar ji tik trokšta, kad kuo greičiau išmokčiau valdyti ginklą.
- Kodėl?- sutrikusi paklausė Milda.
- Mama mano, kad kol ji yra ligoninėje, negali apginti mūsų, tad patys turime išmokti apsiginti ir apginti kitus.
- Oho, o tavo mama jus gali išmokyti vertingų dalykų,- linksmai, bet ir pavydžiai tarė mergina.
- O tavo mama?- tyliai paklausiau.
- Ką mano mama?- sutrikusi atklausė brunetė.
- Ko ji tave išmoko?
- Nieko, mama manęs nieko neišmoko ir niekada neišmokins, nes ji nėra gera mama.
- Kodėl taip sakai?- tylut tylutėliai paklausiau, bet Milda išgirdo.
- Nes aš jai nerūpiu, ji visada norėjo sūnaus, bet ne nevykusios dukters,- su pagieža atsakė žaliaakė.
Daugiau nieko nedrįsau sakyti, tad tiesiog nuleidęs akis žvelgiau į ginklą savo rankose, bet dabar jis pasidarė ne ir toks įdomus.
- Danieli, atleisk,- tyliai atsiprašė brunetė.
- Milda, tai ne tavo kaltė.
Nežinau, kas man nutiko, bet priėjau prie merginos ir stipriai ją apkabinau, o ji atsakė į mano apkabinimą, bei pradėjo kūkčioti. Bandžiau Mildą raminti švelniai glostydamas jai nugarą, kaip daro mama, kai mes susižeidžiam ar dar kas nutinką. Tai šiek tiek paguodė mergina, bet šiek tiek atsitraukusi, ji tyliai sušnabždėjo:
- Pabučiuok mane.
Nenorėdamas jos nuliūdinti daugiau, švelniai prigludau prie jos saldžių lūpų.