F.F.F. (Fuck Fake Friends)

F.F.F.|6 dalis

Visą beveik dieną mokykloje bandau pasikalbėti su Džes, bet ji manęs vengia. Kas po velniais čia vyksta? Man galva neišneša. Kai pavargau jos vaikytis visur, atsisėdau šalia savo spintelės ir atsirėmiau į ją. Po kurio laiko nuskambėjo skambutis. Teko atsistoti ir pėdinti į klasę.

Pasibaigus pamokoms, neskubėdama ėjau namo. Pastebėjau vieną dalyką, kad šiandien visi kažkokie keisti, jų žvilgsniai į mane yra keisti. Nebesuprantu kas dedasi. Dabar ko aš noriu, tai griūti į lovą ir gerai išsimiegoti, kad galėčiau rytoj blaiviai mąstyti, nes jaučiau kad sunkiai man šiandien galvojasi.

Na, bent jau namuose yra draugiškesni veidai. Tėvų veidai. Jie bent jau manęs neignoravo. Abudu sėdėjo ant sofos, taip pat ir Dževas. Atsisėdau šalia jų. Giliai atsidusau.

- Ar kas nors atsitiko? – paklausė mama atsisukdama į mane.

- Nea. – melavau.

- Ar tikrai? – teiravosi tėtis.

- Aha. – išlemenau. – tiesiog sunki diena mokykloje.

- Na tuomet manau, kad reiktų ką nors šiandien smagaus nuveikti. Jugi penktadienis! Rytoj niekam nei į darbą, nei į mokyklą nereikia. – linksmai kalbėjo mama.

- Tėti, ar mama girta? – pašnairavau į jį.

- Ne, aš dar blaiva. Tai einam kur nors ar ne? Nes ir aš čia numirsiu iš nuobodulio. – kai tik mama pasakė šiuos žodžius, Dževas pritariamai sulojo.

- Na, protinguole, kur eisim? – pasiteiravo tėtis mamos.

- Gal į šunų parką? Tenais galėtume ką nors linksmo paveikti su Dževu, ir be to, nevisur gi galima vestis šunis. – pasiūliau.

- Tada eikit rengtis ir einam. – paliepė mama.

Mes su tėčiu, bei Dževu pašokom iš savo vietų ir nulėkėm užsidėt savo batų, aš uždėjau šuniui pavadėlį, ir kaip tik pasirodė mama.

Kai tik įėjom į parką, paleidau nuo pavadėlio Dževą. Jis nulėkė palakstyt, o aš iš paskos. Tėvai neskubėdami susikibę už rankų ėjo pasivaikščiodami, jie taip mielai dabar atrodo. Kol žaidžiau su savo šuniu, pamačiau Džeikobą su Džesiką su kažkokiu nedideliu šuniuku. Jis be galo mielas. Jiedu atrodė linksmi, laimingi... bet kai Džes pasižiūrėjo į mane, jo veidas pasidarė ne toks linksmas, dingo ta nuostabi jos šypsena, tada į mane pasižiūrėjo Džeikobas, iš jo irgi dingo šypsena. Jis palietė Džesikos ranką ir jiedu vėl žaidė su tuo šuneliu, nekreipė į mane dėmesio, net nepasisveikino. Kas po velniais vyksta? Reikia išsiaiškinti. Nutariau savo mintyse nueiti iki jų ir paklausti. Uždėjau atgal Dževui pavadėlį, ir ėjome abudu link mano draugų.

dedam vote ir comm nuomonęęę :*