F.F.F. (Fuck Fake Friends)

F.F.F.|12 dalis

Susidėjau reikiamas knygas į kuprinę, nuėjau prie veidrodžio, giliai atsidusau. Išėjau iš namų su broliu. Po kurio laiko jis prabilo:

- Hese, atleisk... bandžiau ką nors sugalvoti, kad neitum į mokyklą.... bet...

- Tai niekis. Jei jau išgyvenau nemažą laiką šitaip, tai išgyvensiu ir šiandien, ir rytoj. – šyptelėjau dirbtine šypsena.

Krisas visada mane išklausydavo bei padėdavo reikiamu metu ar patardavo. Nuo brolio, o ypač nuo brolio aš nieko neslepiu, nes neverta. Dėl to, kad jis moka pastebėti menkiausias detales. Šalia jo aš jaučiuosi kitaip.

< Mokykloje >

Pamoka. Vėl laisva, nes mokytoja kažkur tuoj išeis. Prieš išeidama pasakė:

- Dabar taip. Visi paklausom. Netriukšmaukit, nes daugiau be darbo jūsų nepaliksiu. – ji jau ruošėsi išeiti, bet stabtelėjo. – beje, primenu, kad rytoj rašom kontrolinį, o naujokui Trevorui pažymys, kurį jis gaus nebus rašomas į dienyną. – tada ji linktelėjo ir išėjo.

Naujokas? Jis naujokas? Tai jis nemelavo.... ai, koks skirtumas. Yra svarbesnių dalykų apie, kuriuos turėčiau galvoti.

- Juk sakiau, kad aš naujokas. – tarė jis pasilenkdamas arčiau prie mano ausies.

- Lyg man tai būtų įdomu. – tariau pašnibždom.

Ir kodėl aš tokia priešiška?

- Nagi, aš tik noriu su tavimi būti draugais... ir viskas. Daugiau nieko. – kalbėjo jis maldaudamas.

Pasimečiau. Nežinojau ką atsakyti... jis nori būti draugais... taip atrodo, kad pamiršau ką reiškia turėti draugą...

- Kodėl? – paklausiau atsisukdama į jį.

- Nes... nes pastebėjau, kad neturi draugų... visi tavęs vengia... – atsakė jis.

Neatsakiau. Tarp mūsų stojo tyla. Jis ir laukė kol atsakysiu.

- Ir tik dėl to...? – paklausiau vis dar pasimetusi.

- Ne... ne tik dėl to... bet ir dėl to, kad tu mane kažkuom patraukei... nežinau kuom...

- Aišku...

Tik tiek te galėjau ištarti. Viena ašara nuriedėjo mano skruostu, vyliausi, kad nepamatytų.

- Hestera, viskas gerai? – velnias, vis dėl to pamatė.

Greitai nusivaliau ir atsisukau į vaikiną.

- Taip, man viskas gerai. – ryžtingai taip pat ir tyliai tariau, kad kiti kuo mažiau girdėtų. – išorėje.

- Ką turi omenyje? – nesupratęs jis paklausė.

- Tai, kad viskas gerai yra išorėje, o viduje... viduje chaosas. – ant šių žodžių suskambėjo skambutis.

Susirinkau greitai daiktus ir išėjau iš klasės. Kaip ir tikėjausi, tas vaikinas mane pasivijo, ėjo šalia.

- Ko tu nori iš manęs? – neiškentusi paklausiau.

- Aš tik noriu paklausti vieno klausimo. Prašau.. – mes sustojom, jis į mane pasižiūrėjo šuniuko akimis.

- Kokio? – giliai atsidusau.