F.F.F. (Fuck Fake Friends)

F.F.F. | 15 dalis

Stengiausi nekreipti dėmesio. Nors tai buvo sunku, bet laikiausi. Nuėjau į klasę, atsisėdau į savo vietą, pasiruošiau matematikos pamokai. Nuskambėjo skambutis. Į pamoką šiek tiek pavėlavęs Trevoras. Atsisėdo šalia manęs, išsitraukė vadovėlį. Nė nepažvelgė į mane. Kadangi matematikos mokytoja yra gan griežta, o mes plius sėdim vos ne priekyje... antroje eilėje. Tad kad nesukelčiau dramų, atverčiau sąsiuvinio galą ir parašiau: ,,kodėl vėluoji?". Pastūmiau jam ir toliau žiūrėjau į mokytoją, kuri aiškina naują temą. Po kokios mažiau nei minutės atstumia sąsiuvinį atgal. Pažiūriu. ,,Mano broliai ramybės nedavė, tad per jį ir vėlavau... amm maniau, kad nebenori jau bendrauti". Atrašau: ,,ohh kiek jiems metų? Na... tiesiog vakar buvo ne mano diena". Atrašė atgal: ,,Gal pasikalbėkim vėliau, o dabar klausyk ką mokytoja šneka". Daugiau nebeatrašiau. Atverčiau atgal sąsiuvinį ir nusirašinėjau viską nuo lentos. Kai baigėsi pamoka, susidėjau viską į kuprinę ir išėjau iš klasės. nuėjau į kitą kabinetą kur bus pamoka.

Po pamokų neskubėdama ėjau namo. Po kelių minučių prie manęs pribėgo Trevoras.

- Laba.

- Labas. – šyptelėjau.

- Taigi, ar galiu tave palydėti iki namų? – pasižiūrėjo į mane tikėdamasis teigiamo atsakymo. Tai mažiau iš jo akių.

- Amm gerai. – linktelėjau.

Kokias kelias minutes ėjome tylėdami. Nemėgstu tokios nejaukios tylos.

- Taip ir neatsakei į klausimą man.

- Kokį? – pakelia antakį.

- Kiek tavo broliams metų.

- Aj jo....amm vienam trejhi, o kitam ketveri. – šypteli.

- Mmm fainai. Smagu. – nusišypsau.

- Na kai kada taip.

- Kodėl?

- Na, būna, kad užknisa, nervuoja, erzina ar panašiai. – šypteli. – o kai tu su savo broliu? Gerai sutariat?

- Taip. Retai kada susipykstam, bet jei ir susipykstam tai greitai susitaikom. Na jis vyresnis už mane vienais metais... labiau manimi rūpinasi negu kaip daugumoje šeimoje. Pykstasi ar dar ko....

- Fainai. Kad pas mus taip būtų. Taika. – nusijuokia.

Aš kartu nusijuokiu. Visą kelią toliau mes kalbėjom ir juokėmės iki kol priėjom prie mano namų. Atsisukau į jį.

- Na štai ir mano namai. – nusišypsau.

- Joa, būtų geriau jei dar pabūtume.. – atsargiau pasako.

- Gal, bet man laikas namo. – mirkteliu.

- Aha, ir man. Na gerai, iki.

- Iki.

Jis nueina. Nulydžiu akimis ir kai Trevoro nebematau, nueinu namo. Įėjusi, nusiaunu batus ir iš karto nueinu į savo kambarį. Numetu kuprinę netoli lovos ir griūnu į lovą. Po kelių minučių užmiegu.