F.F.F. (Fuck Fake Friends)

F.F.F. | 11 dalis

Po kurio laiko išgirdau stiprų beldimą į savo kambario duris. Atsisėdau ir kaip tik į mano kambario duris įsiveržė brolis. Piktas.

- Hestera, kas vyksta? – piktai paklausė.

- Apie ką tu kalbi? – vis dar miegodama kalbėjau.

- Apie viską, mokyklą, draugus... tave. – jis šiek tiek aprimo.

- Jie tau pasakojo? Ta prasme, Džesika, Džeikobas ir kiti tau sakė? – viskas aš pabudau iš miegų.

- Na... kai baigėsi pamokos, paklausiau kur tu esi, jie sakė, kad su tavim nebendrauja daugiau... viskas. Tada aš bėgau namo, numaniau, kad jau būsi parėjusi. – pasakojo jis ramiai. – Hese, kas nutiko? Ar jūs susipykot?

- Nežinau. Mokykloje niekas su manimi nebendrauja... ir nežinau kodėl... gal aš kažką padariau? – mano akyse susikaupė ašaros. – ar kažką padariau ne taip? Daug klausimų ir nei vieno atsakymo.

Pradėjau verkti. Krisas priėjo prie manęs apkabino per pečius ir priglaudė arčiau savęs.

- Ššššš... nusiramink, aš viską išsiaiškinsiu... viskas bus gerai. – kalbėjo jis.

Aš tik linktelėjau kūkčiodama. Taip prabuvom valandą.

- Atnešiau tavo kuprinę. Išsiprašysiu tėvų, kad rytoj ne eitum į mokyklą, gerai? – ramiai paklausė.

Aš linktelėjau. Šitaip sėdėjom tol kol užmigau.

^ po 2 val. ^

Kai pabudau Kriso nebebuvo. Išsiropščiau iš lovos, nuėjau į vonią, apsiprausiau. Tada nulipau į apačią, tiesiu taikiniu pasukau į virtuvę, buvau išbadėjus.

- Opaa, kas pasirodė! – sušuko tėtis.

- Nerėk! – pasakiau susiimdama už galvos.

Atsisėdau ant kėdės prie stalo.

- Gal tu gėrei? – pašnairavo į mane mama. – ką nors valgysi?

- Ne, aš negėriau, ką tik atsikėliau ir taip valgysiu, bet ką. – ant šių žodžių sugurgė mano pilvas.

Po kelių minučių mama man davė sriubos, kurią labai mėgstu. Kopūstų. Kol valgiau, tėtis paklausė:

- Tai kodėl nenori eiti rytoj į mokyklą?

Nustojau valgyti. Nieko neatsakiau.

- Ar kas nors nutiko mokykloje? – paklausė mama, atsisėdusi šalia tėčio.

- Ammm nea... o kas turėtų būti ten blogai? – nusišypsojau dirbtine šypsena. – aš... na... eisiu ryt į tą mokyklą. Tiesiog... juk žinot, kaip kartais dingsta noras mokytis, nesinori į mokyklą ar kažkas panašaus. – nusijuokiau ir toliau valgiau.

Baigusi, nulėkiau į savo kambarį. Atsisėdau. Jaučiuosi kalta. Aš niekada nemeluoju tėvams, o dabar... ak, tai per daug sudėtinga. Kas man pasidarė?