Wicked Games ; kink BAIGTA

1.15 "Hell no"

*

Atsikėlusi ryte negalėjau pajudėti, nes mane tvirtai apsikabinusios laikė dvi rankos. Nesupratusi pasukau savo galvą ir bandžiau pažiūrėti kas guli šalia manęs. Zayn.

"Lipk iš mano lovos ir dink iš mano kambario!" surėkiau pažadindama jį.

"Mažute, prašau, nerėk" jis sumurmėjo į pagalvę, tačiau vis vien manęs nepaleido. "Man labai skauda galvą" juodaplaukis suzyzė, priversdamas mane pavartyti akis.

"Man neįdomu, sakyk tai savo kalei" stipriau stumtelėjau jį nuo savęs.

Labai greitai juodaplaukis pusiau gulėjo ant manęs ir žiūrėjo man į akis. Netrukus jis savo lūpomis suformavo labai didelę šypseną priversdamas mane suraukti antakius.

"Tu tokia miela, kai pyksti" Zayn sukikeno pakštelėdamas man į nosies galiuką ir toliau žiūrėjo į mane. "O dėl tos merginos tu man net neleidai pasiaiškinti" jis sumurmėjo surimtėjęs, tačiau vis vien nepaleido mano veido iš savo akių.

"O ne! Man neįdomu. Tu mane išdavei, įskaudinai ir privertei atsiskleisti kitai mano pusei. Aš negėriau, surūkiau tik vieną prakeiktą cigaretę, stengiausi būti kitokia, tačiau tu vis vien iššaukei mano kitą pusę pasidulkinęs su ta mergina" tariau pajausdama kaip jis nubraukia ašaras nuo mano skruostų.

"Nagi, aš tavęs atsiprašau. Iš tiesų atsiprašau" Zayn sumurmėjo man į skruostą ir tuomet pakštelėjo man į lūpas. "Aš buvau labai girtas ir maniau, jog ten tu, bet tada kai tu atėjai į kambarį ir pamatei mus aš supratau, kad mane apgavo" juodaplaukis pakėlė savo akis pažiūrėdamas man į akis.

"Tai kodėl tu išvis gėrei?" paklausiau, tačiau negavau iš jo jokio atsakymo. "Eik iš čia. Tu man tik įbrolis" tariau atsisėsdama lovoje ir stipriai užmerkiau akis, jog neišeitų jokios ašaros.

Jam išėjus atsiguliau atgal į lovą ir įsikniaubiau į pagalvę. Mano skruostais ritosi ašaros, kas tikrai
man neleido pasijusti geriau. Aš nesuprantu kodėl verkiu, juk mes ne pora ir jis man patinka tik kaip draugas nors toks man net nėra.

*

Į apačią nuėjau tik po pietų. Jaučiausi labai blogai. Mano akys vis dar buvo raudonos dėl per didelio verkimo. Iš tiesų, gailiuosi, jog prasidėjau su savo būsimu įbroliu. Tai nesąžininga mano mamos, Tom ir Zayn draugų atžvilgiu. Po to, kai nusprendžiau rūpintis tik savimi, dabar supratau, jog kiti yra svarbesni ir tai, jog besirūpimdamas kitu žmogumi padarai jį laimingu priverčia ir tave pasijusti laimingu.

Šie metai Zayn yra priešpaskutiniai metai mokykloje ir, kai jis baigs tas dvylika klasių iškeliaus į universitetą palengvindamas gyvenimą man, nes aš manau, kad aš jį pradedu įsimylėti, kas yra labai blogai.

Zayn tikriausiai nebuvo namuose, nes buvo labai tylu. Ir štai, vėl. Vėl esu toje pačioje vietoje kurioje buvau prieš metus. Toje vietoje, kai tu turi aplink save daug artimų žmonių, tačiau vis vien jautiesi vienišas ir tas jausmas niekur nedingsta iki tol, kol atrandi naujus būdus kaip su tuo jausmu kovoti. Kaip nuginkluoti tą jausmą, jog vėl galėtum būti laimingas ir džiaugtis tuo ką turi, kaip stengtis pagelbėti visiems metant visus savo principus ir įsitikinimus. Taip, tai sunku, bet niekas, juk nesakė, kad kelias į laimę yra lengvas, taip?

Atsigėrusi vandens vėl grįžau į savo kambarį ir pasiėmusi krūvą baltų lapų pradėjau piešti. Nebuvau įsitikinusi tuo, ką piešiu, ar kaip man tai sekasi, tačiau su kiekvienu pieštuko brūkštelėjimu jaučiau ramybę visame kūne.

*Po dvejų dienų*

"Labas rytas" tariau nusileidusi laiptais į apačią stebėdama kaip visi pusryčiauja.

Per tas dvi dienas neįvyko nieko. Apart to, jog Zayn dienomis nebūna namie, naktimis taip pat. Jis grįžta tik paryčiais, o po to viskas vėl tas pats.

"Zayn tave nuveš" Tom nusišypsojo po pusryčių priversdamas Zayn nuryti giliai gerklėje susikaupusį seilių gumulą.

Atsidususi linktelėjau galva ir pasiėmusi obuolį jį suvalgiau. Šiandien mano pirmoji diena naujoje mokykloje, kas mane kiek gąsdina, tačiau tuo pačiu verčia pasijusti geriau.

"Važiuojam" juodaplaukis sumurmėjo praeidamas pro mane ir ramiai išėjo laukan. Dar kartą peržvelgiau savo atvaizdą veidrodyje ir atsidususi išsekiau vaikiną pro duris.

Vos įlipau į automobilį prisisegiau diržą ir tuomet Zayn išsuko iš kiemo ir pradėjo važiuoti į mokyklą. Aš ir Zayn nesikalbėjom jau ilgą laiką, kas man nepatiko. Aš nebenorėjau su juo pyktis. Norėjau vėl jausti jį šalia, vėl galėti bučiuoti jį ir vėl prie jo jaustis gražia.

"Kaip sekasi?" paklausiau pažiūrėdama į Zayn, tačiau jis toliau nenukreipdamas dėmesio nuo kelio žiūrėjo į jį.

"Gerai, o tau?" juodaplaukis toliau žiūrėjo į kelią. Jis net nenusišypsojo ką darydavo anksčiau, kai buvo su manimi. Jis atrodė kitoks. Jis atrodė lyg nesavas.

"Po truputį" nusišypsojau ir pasisukau į vaikiną.

Galiausiai jis atsisuko ir pažiūrėjo į mane, na, tiksliau man į akis, o po to nužvelgė visą mano veidą. Po kiek laiko jis nusišypsojo priversdamas mane padaryti tą patį dar kartą.

"Aš tavęs iš tiesų atsiprašau" Zayn tarė ir paskui vėl nusisuko į kelią.

*******

Čia tokia bet kokia😄 nuomonių