Wicked Games ; kink BAIGTA

2.24 "I really love her"

*Renee pozicija*

Mano skruostais ritosi ašaros. Nemaniau, jog Zayn galėtų kada taip pasielgti. Ypač tada, kai aš nepasakiau nieko blogo. Nenuleidau savo ašarotų akių nuo juodaplaukio veido.

"Jau baigei?" Zayn piktai paklausė. "Jei tavo isterijos liovėsi dabar pat eini ir padarai man sumuštinį" jis sumurmėjo ir vėl bandė atsisėsti.

"Ne" tariau perverdama jį piktu žvilgsniu. Taip, mano akys buvo pilnos ašarų ir tikriausiai jos jau ritosi skruostais, tačiau man tai nė kiek nerūpėjo. "Aš tau pasakiau dingti iš čia" dar kartą pažiūrėjau į jį ir atsitraukiau keliais žingsniais nuo jo.

"Nepatinka? Gali išeiti tu. Gaila, kad dėl tavęs tąsyk pasukau vairą priimdamas visą smūgį. Tu nebuvai verta išgyventi" Zayn sušnypštė.

Nepajaučiau kaip mano kumštis susidūrė su jo skruostu ir tai man nė kiek nerūpėjo. Aš trenkiau jam ir tai nebuvo labai mergaitiškas smūgis. Aš esu įniršusi dėl to, kaip jis elgiasi su manimi.

"Aš tau nesu viena iš tų kalių, kurias tikriausiai turi ar turėjai, kai mane palikai dvyliktoje klasėje. Tai yra mano butas ir jei aš noriu, kad tu išeitum, vadinasi tu turi išeiti" pasistiebiau bandydama sulyginti mūsų ūgius, tačiau man nepavykus pervėriau jį piktu žvilgsniu.

"Labanakt" Zayn piktai sumurmėjo ir pradėjo eiti į miegamąjį. Ištiesiau ranką ir paėmusi jį už plaukų gražinau atgal.

"Eik ten, kur buvai šiąnakt. Aš nenoriu, kad tu čia būtum" atsidusau ir dar kartą jį piktai nužvelgiau.

Pavarčiau akis ir vėl jas pakėliau į juodaplaukį, kuris vėl giliai kvėpavo ir tvardė savo pyktį. Man tai nerūpėjo. Aš žinau, kad jei mes dabar ir vėl išsiskirsime aš gailėsiuosi savo žodžių, tačiau velniop viską.

"Paskui nesitikėk pas mane sugrįžti" Zayn peržvelgė visą mano veidą ir praėjo pro mane link durų.

"Tai tu sugrįžai pas mane po to, kai dvyliktoje klasėje mane palikai" išsišiepiau, kai Zayn nebeturėjo žodžių ir tiesiog paliko mane vieną.

*

"Labas rytas, Renee" Mitchell menkai šyptelėjo, tačiau pamatęs mano pamėlynavusį ir šiek tiek patinusį skruostą - surimtėjo. "Ar čia Zayn darbas?" jis sumurmėjo ir tuomet giliai įkvėpė.

"Taip, bet tai nesvarbu" sumaliau ir ištiesiau mėlynplaukiui savo mašinos raktelius. "Važiuok į butą. Nusiprausk ir pavalgyk. Jei ką šiek tiek pamiegok ir po to vėl atvažiuok čia" šyptelėjau, tačiau eilinį kartą jis papurtė galvą į šonus. "Dabar pat" kiek griežčiau ištariau ir jis atsidusęs paėmė raktelius.

"Jei kas... iškart skambink" vaikinas atsiduso ir man linktelėjus dingo iš čia.

"Oh, Lauren" atsidusau ir nykščiu perbraukiau per mėlynplaukės ranką. "Kad tu žinotum, kaip mums tavęs reikia" sušnabždėjau ir mano skruostais vėl ritosi ašaros.

Visą naktį praverkiau. Užmigau tik paryčiais ir atsikėlusi nusimaudžiau, o po to atskubėjau čia.

*

Švelnus, vos juntamas prisilietimas prikėlė mane. Vyliausi, jog Zayn ar Mitchell mane žadina, tačiau plačiai atmerkusi akis pažiūrėjau į merginą, kurios akys buvo atmerktos, o menka šypsenėlė žaidė jos veide.

"Lauren?!" Mitchell sutrikęs žvilgsnis privertė mane atitraukti akis nuo mėlynplaukės ir pažvelgti į jį.

Papurčiau galvą vis dar negalėdama patikėti, jog tai realu. Išsišiepiau, kai mano akys vėl susidūrė su didelėmis, žaliomis Lauren akimis ir pakėliau galvą į lubas.

"Labas" ji sušnabždėjo, o aš tiesiog cyptelėjau ir pakštelėjusi jai į kaktą palikau mėlynplaukę ir Mitchell palatoje.

Paskambinau Lauren mamai ir po dešmties minučių jie jau buvo prie mūsų. Nors ir Zayn nebuvo šalia, o mano skruostas buvo pamėlynavęs vis vien norėjau jam paskambinti, tačiau nuvariau visas mintis apie tai šalin ir išsišiepusi grįžau į palatą.

Manau, jog Zayn mane paliko antrą kartą ir velniop jį. Tikrai, maniau, jog tarp mūsų vėl viskas gerai, tačiau vos nutinka kažkas ne taip jis slepiasi nuo visko it vaikas, kuris bijo audros.

**********

Dalį parašiau remdamasi tuo, jog pagaliau išdrįsau parašyti žmogui su kuriuo ilgai nebendravau ir, kuris yra mano simpatija, tai manau, jog dėkoti iš dalies reiktų jam:D ačiū, kad skaitot!

NUOMONIŲ!! ♡♡♡