Wicked Games ; kink BAIGTA

2.23 "I really love her"

*Renee pozicija*

*Po savaitės*

Ta savaitė slinko labai lėtai, o dar ir Zayn problemos su Ariya. Nors Zayn ir būna tiek su manimi, tiek su Mitchell, tiek su Lauren tėvais, tačiau jis vis vien yra atsiribojęs nuo mūsų visų. Ypač nuo manęs ir tai mane nervina. Aš žinau, jog jis kažką slepia ir dėl kažko labai jaudinasi, tačiau kaip aš galiu jam padėti jei jis nesako, kas yra?

"Zayn ir vėl visą naktį negrįžo?" Mitchell paklausė įėjęs į palatą.

Mėlynplaukis neatrodė gerai. Šypsenos, kuri visada buvo jo veide nebebuvo, akys buvo pavargusios ir paraudusios nuo nemigos ar verkimo, o paakiuose įsimetę juodi ratilai.

"Ne" trumpai atsakiau ir pažiūrėjau į už savęs esantį veidrodį. Na, aš taip pat neatrodžiau kaip modelis.

Buvau tikrai sulysusi, kas yra labai keista, nes atrodo, kad per dvi dienas tai neįmanoma. Mano akys paraudusios taip pat ir užtinusios, o plaukai susivėlę. Man nerūpi mano išvaizda, nes beveik visą laiką prabūnu čia. Pas Lauren.

Mėlynplaukės tėvai dėl jos labai pergyvena, tačiau aš nelabai noriu, jog jie kankintųsi dar labiau būdami čia, todėl jie yra viešbutyje.

O Zayn? Huh, būtų gera sužinoti kur jis buvo šiąnakt ir yra dabar, nes ta nežinia varo mane į neviltį ir depresiją. Ypač dabar, kai jaučiuosi nekaip dėl visų problemų supančių mane.

"Ar paskambinti jam?" Mitchell vėl nutraukė nejaukią tylą tarp mūsų.

"Ne, nereikia. Manau, jog jis pats turi susivokti kur aš esu" sumurmėjau ir paėmiau Lauren už rankos.

"Ugh" mėlynplaukis atsiduso. "Aš pakalbėsiu su juo" vaikinas nuleido savo žvilgsnį į baltą it popierius merginą, kuri gulėjo lovoje visiškai nejudėdama. Lauren kvėpavimą palaikė vien aparatai ir vaistai, kuriuos seselė leisdavo jai, kas tris valandas.

"Nereikia" sumurmėjau ir laisvąja savo ranka nubraukiau ašaras nuo skruostų. "Aš nebežinau, kas yra tarp mūsų. Pirmomis dienomis jis buvo su mumis visais, tačiau tikriausiai jam nusibodo ir Zayn dėl to dabar yra kažkur su kita" sušniurkščiau nosimi, tačiau vos Mitchell atsistojo parodžiau jam, jog sėstųsi atgal. "Aš jaudinuosi dėl jo, dėl Ariya ir jų vaiko, tačiau mergina dabar esanti tarp gyvybės ir mirties yra man svarbiausia iš visų" sušnabždėjau paskutinius žodžius ir veidu atsirėmiau į baltą patalynę.

Nebevaldžiau ašarų, kurios riedėjo mano akimis ir tai man nerūpėjo. Mitchell yra žmogus prie kurio nemaniau, jog kada nors verksiu, tačiau verkti normalu, taip?

*

"Kur važiuoji?" paklausiau juodaplaukio, kai jis paėmė savo automobilio raktelius ir apsivilko striukę.

"Nesvarbu. Nesirūpink. Šiandien negrįšiu" Zayn pavartė akis ir paliko mane vieną svetainėje. Apšalusią ir sutrikusią.

"Ką? Aš tavęs klausiu, kur eini?" kiek pikčiau paklausiau, tačiau jis nereagavo. "Aš esu tavo mergina" piktai pabrėžiau paskutinius žodžius ir sulaukiau pikto vaikino žvilgsnio į save.

"Galėtum ir nebūti" Zayn piktai sumurmėjo ir labai greitai dingo iš buto.

Jo žodžiai skambėjo mano galvoje lyg užprogramuoti, jog niekada nesibaigtų, o piktas žvilgsnis taip pat vis dar stovėjo man prieš akis.

*

Nusipurčiau stengdamasi išvaryti blogas mintis ir prisiminimus iš vakar vakaro, tačiau man tai nepadėjo, nes jo žodžiai ir vėl buvo mano galvoje. Jų neišėjo sustabdyti ir aš to dalyko nekenčiu.

"Viskas bus gerai" Mitchell sumurmėjo paimdamas kitą Lauren ranką ir perbraukė per ją savo nykščiu.

*

"Kur tu buvai?" paklausiau grįžusi į butą. Jau ketvirtą vakarą pykstuosi su Mitchell, kad jis važiuotų į butą, pavalgytų ir nusipraustų, tačiau jis visada atsisako zyzdamas, jog lauks, kol Lauren atsibus.

"Koks tavo reikalas?" Zayn piktai paklausė ir atsikando savo sumuštinio. Buvau iš tikrųjų susinervinusi ir tai man iš dalies patiko. Prisiminiau tuos laikus, kai jaučiau valdžią savo rankose.

Priėjusi prie vaikino išplėšiau sumuštinį jam iš rankų ir numečiau ant grindų. Žinojau, jog mano akys dabar patamsėjusios dėl pykčio, jog kaklo venos iššokusios, tačiau dabar man tai nerūpėjo, nes aš pykstu.

"Aš tavęs dar kartą klausiu. Kur buvai?!" kiek per garsiai sušaukiau, nes jis iškart atsistojo ir pažiūrėjo į mane savo piktu žvilgsniu.

"O aš tau dar kartą atsakau. Koks tavo reikalas?" Zayn pradėjo giliai kvėpuoti, tačiau aš dariau tą patį. "Tu esi man niekas" jis paryškino paskutinį žodį ir, atrodo, manyje vėl kažkas dužo po tokio ilgo laiko.

"Išeik" griežtai ištariau, tačiau jis vis vien stovėjo prieš mane ir nesiruošė niekur eiti. "Išeik!" surėkiau ir pastūmusi jį trenkiau antausį. "Tu negali taip su manimi elgtis! Aš tau nesu kokia kalė, supratai?!" nenustojau rėkti, o Zayn vis vien žiūrėjo į mane tuščiu, bet tuo pačiu pilnu pykčio ir pagiežos žvilgsniu.

"Ne" jo trumpas atsakymas privertė mane įsiusti. Pastūmiau jį dar kartą, tik šįkart vaikinas nesujudėjo.

Netrukus mano veidas pasisuko į kitą pusę, o skruostas tiesiog degė. Zayn žvilgsnis lyg degino manyje skylę, kol aš tuo tarpu laikiau savo skaudantį skruostą. Pagaliau suvokimas smogė man. Vaikinas stovintis prieš mane... trenkė man.

********

Su maždaug 35 dalim užbaigsiu antrą sezoną(: ♡