Wicked Games ; kink BAIGTA

1.42 "Why him?"

*Renee pozicija*

Po ceremonijos beveik visi buvo apsiverkę, nes Tom ir mama pasakė labai jausmingus įžadus ir jie tikrai privertė apie viską susimąstyti. Pavyzdžiui, kad ir apie mane ir Zayn. Kas mes buvom pirmą dieną, kai susitikom? Ogi niekas, tačiau kas mes esame dabar? Į šį klausimą tikrai reiktų pagalvoti atsakymą ilgai, tačiau mano atsakymas šiuo metu yra paprastas. Mes ir vėl esame niekas. Zayn turi Livvy kuri kariasi jam ant kaklo kada tik jį pamato, o aš... aš turiu Kyle su kuriuo visiškai nebendrauju ir nežinau ką jis veikia. Tai yra taip komplikuota.

"Renee, tu važiuosi su Zayn, nes pas mus mašinoje nebėra vietos" mama atsiduso, bei nuleidusi galvą pažiūrėjo į savo ir Tom supintus pirštu.

"Gerai" taip pat atsidusau ir linktelėjusi palikau juos vienus prie automobilio. "Man sakė, kad aš turėsiu važiuoti su tavimi" tariau pažiūrėdama į Zayn rudas akis ir jis parodė man, kad sėsčiausi į automobilį.

Jaučiausi iš tiesų keistai. Visi įvykiai atrodo, kad jau perpildė mano kantrybės taurę ir aš tuoj pratrūksiu. Kyle man neskambina, Zayn nėra labai kalbus su manimi taip pat ir tai mane taip nervina. Per šias dvi dienas skambinau Kyle labai daug kartų ir jis neatsiliepė nė į vieną mano skambutį.
"Važiuosim valandą laiko, gal net gi daugiau, todėl prašau tavęs - nepykdyk mūsų labiau" Zayn sumurmėjo įlipęs į automobilį.

"Lyg aš ir būčiau vienintelė kuri mus pykdo" pavarčiau akis iš stebėjau kaip mes paliekame stovėjimo aikštelę esančią netoli bažnyčios.

Zayn nieko nebesakė tiesiog tylėjo ir vairavo automobilį. Tyla tarp mūsų tikrai nebuvo pati jaukiausia. Norėjau ką nors pasakyti, tačiau pirma - neturėjau ką, antra - nenoriu mūsų dar labiau supykdyti.

Jau važiavom pusę valandos. Nė vienos pažįstamos mašinos prie mūsų nebuvo, kas mane labai nervino iš ties. Dar ta tyla... tokia nemaloni ir, kai Zayn dar supykęs ant manęs tikrai nesinori nieko klausti ar sakyti.

"Pirmą kartą tave pamatęs norėjau tave apkabinti, bet tu apsisukai ir nuėjai. Kodėl?" juodaplaukis tyliai sušnabždėjo nepaleisdamas akių nuo kelio.

"Zayn, nepradėk. Pats žinai kodėl ir aš tiesiog nenoriu dabar atsakinėti į tavo durnus klausimus" pavarčiau akis ir atsisėdau taip, kad man būtų patogu.

"Ką tu matai tame Kyle? Žinojai, kad jis visas šias dienas prabuvo su kitomis? Kodėl tu atstumi mane?" Zayn balso tonas kilo ir jis pats pradėjo pykti.

Juodaplaukis spaudė vairą savo delnuose taip, kad jo rankų venos iššoko, akys buvo bepradedančios juoduoti, o jo kakle taip pat ėmė ryškėti vena kuri atsirasdavo tik tuomet, kai Zayn supykdavo.

"Man neįdomu, Zayn!" surėkiau. "Ką tu matai toje Livvy? Krentančią krūtinę? Nepaslėptą užpakalį? Ar tai, kad ji yra be smegenų? Kodėl tu mane verti jaustis dėl visko kalta?!" rėkiau ant juodaplaukio ir baigusi giliai kvėpavau.

"Kodėl tu ją man dabar prikaišioji?!" Zayn surėkė ant manęs taip pat priversdamas mane įtūžti dar labiau.

"Tai kodėl tu man prikiši Kyle?" paklausiau. "Jei tu visada norėjai, kad būčiau kaip Livvy, kodėl man nepasakei, ką? Norėjai, kad pati tai suvokčiau? Arba kodėl mokykloje pabučiavai Nora? Kodėl man melavai, kad mane myli?" rėkiau ant jo nejausdama ašarų, kurios riedėjo mano skruostais.

"Todėl, nes tik praradęs tave suvokiau, ką praradau. Visada galvojau, kad tu būsi su manimi amžinai, viską atleisi ir mes gyvensim ilgai ir laimingai, bet man nepavyko. Taip, tau melavau, kad tave myliu ir pats taip galvojau, bet tik nesenai suvokiau kokia tu man esi brangi ir kiek daug man reiški! Tik nesenai suvokiau, kad aš tave myliu ir kaip beprotis esu pametęs dėl tavęs galvą!" Zayn šaukė žiūrėdamas į mane. "Nekenčiau tos minties, kad tu su Kyle ir bandžiau tau sukelti pavydą apsimesdamas, kad Livvy mano mergina, tačiau aš jos nekenčiu. Aš jos nemėgstu nuo pat pirmos minutės, kai sutikau!" js rėkė vis dar nenuleisdamas akių nuo manęs.

"Zayn!" sucypiau pažiūrėdama į gatvę kuria mes važiavom. Prieš mus stovėjo sunkvežimis, kuris važiavo tiesiai į mus. Mano skruostais dar labiau pradėjo ristis ašaros, o Zayn tą akimirką lyg suakmenėjo.

Staiga didelis skausmas pervėrė mano kūną. Jaučiau kaip kažkas kutena mano kaktą ir lėtai prikėlusi ranką pirštų galiukais paliečiau tą vietą. Kraujas. Pasukau galvą į kairę pusę kurioje sėdėjo juodaplaukis. Vos prieš kelias sekundes jis rėkė ant manęs, o dabar... dabar jis buvo nuleidęs galvą, kruvinas ir be sąmonės arba be gyvybės ženklų. Dar kartą pažiūrėjau į jį ir bandžiau pajudėti. Pajautusi dar vieną be galo didelio skausmo bangą ir dar stipriau bėgantį kraują užsimerkiau ir giliai įkvėpiau. Atsimerkiau, o vaizdas mano akyse liejosi. Viskas ką mačiau, tai buvo tik juoda spalva ir nieko daugiau. Tikriausiai čia ta pabaiga. Tikriausiai čia yra ta kryžkelė tarp gyvenimo ir mirties.

**************

Dabar sėdžiu susigraudinusi... Palikit nuomonių!!!♡♡♡