It's Just A Little Rush

2

- O varge, Lorenzai, prašiau apsirengti kostiumą,- sudejavo ponia Kolin.

- Aš ne mažas vaikas mama, pats renkuosi ką rengtis, - vaikinas atšovė, tačiau mūsų akių kontakto nenutraukė.

- Malonu susipažinti, Kvin aš Rodžeris, - ponas Kolinas ištiesė man ranką. Aš žinoma ją paspaudžiau.

Tik linktelėjau, nes man tikrai nemalonu su jais susipažinti. Tačiau nenorėdama susipykti nieko nesakau.

Ponas Kolinas ištiesė ranką link savo žmonos ir ji priėjo arčiau.

- Įdomus rūbų pasirinkimas, - moteris nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.

Net paraudau. Mano rūbų tikrai nepalyginsi su jos. Moteris vilki ilgą raudonos vyno spalvos suknelę su didele iškirpte. O aš dėviu džinsus ir paprastus vasarinius marškinėlius. Jeigu būčiau žinojusi, kad atvažiuos visa Kolinų šeima, būčiau truputį pasipuošusi. Galbūt nebūčiau taip apsikvailinusi.

-Nagi, būk mandagi, turėtum prisistatyti, - nusijuokė Rodžeris.

-Berta, - moteris iškelta galva paspaudė mano ranką.

Na dabar žinau, kad Bertai nepatinku. Net nesuprantu, kodėl sutuokė su manim savo sūnų, jeigu manęs net nemėgsta.

- Įšgertume kavos, jeigu taip neskubėtume, tačiau yra kaip yra. Paliksime jus vienus,- Rodžeris mirktelėjo akimi ir kartu su žmona išėjo.

Niekada negalvojau, kad kadanors būsiu tokioje nejaukioje situacijoje. Stoviu, kaip pabučiuota ir nežinau ką daryti. Ar pasisveikint? Ar tieisog pasiimti savo pusryčius ir išeiti?

-Jau galutinai atsikraustei? - pirmas prakalbo Lorenzas.

-Taip, - trumpai atsakiau.

- Tikiuosi supranti, kad neįsileisiu tavęs į lovą, vien dėl to, kad mes susituokę?

Nuo tokių žodžių net žengtelėjau atgal. Jis gal mane kokia pasileidėle laiko? Tikrai nesileisiu taip žeminama.

- O tu manai, kad aš čia savo noru? - rankomis atsiremiu į stalą ir iš pykčio primerkiau akis, - vien dėl to, kad mūsų tėvai nusprendė mus sutuokti, tai nereiškia, kad aš to norėjau. Mano tėvams reikia pinigų, tad aš kentėsiu, kol tavo tėvams atsibos juos remti ir aš galėsiu iš čia dingti. Nes patikėk manim nenoriu visą gyvenimą būti įstrigusi čia su tavimi,- kalbėjau ramiai. Beveik niekada nešaukiu. Nebent jeigu labai stipriai pykstu.

Pasiėmiau savo pusryčius ir pakeliui link durų dar pasakiau:

- Tikrai nenoriu pas tave į lovą, Lorenzai. Įsikūriau svečių kambaryje.

Ir išėjau.

Net nežinau kokį dabar įvaizdį apie mane susidarė Lorenzas, bet nelabai ir rūpi. Jeigu jis tik norės mane įžeidinėti, tai ilgai čia neiškęsiu.

Pusryčius pabaigiau valgyti virtuvėje dar truputį pabendravau su Džulija, tad laikas neprailgo.

Vėliau Džulija išėjo, sakė, kad ateis tik vakare, nes pietums orkaitėje jau kepa vištiena. Man tereiks po valnados ją išjungti.

Tad supratusi, kiek daug turiu laiko užlipau į kambarį. Sugalvojau išpakuoti savo lagaminus, nes vakar visą laiką praleidau verkdama.

Na, daug daiktų neturiu, daugiausia yra drabužių. Juos sudėjau į spintą, na o savo likusius daiktus sudėjau į komodos stalčius.

O jergau! Tikiuosi vištiena nesudegė. Net nepajaučiau kaip greitai nulipau laiptais. Ir aš dėkoju Dievui, kad vištiena nesudegė.

Norėjau nueiti pas Lorenzą ir paklausti kur jis norėtų valgyti, tačiau priėjusi prie jo darbo kambario durų nedrįsau pasibelsti. O geriau pagalvojus, net neketinu jam pataikauti. Tad įsidėjau sau valgyti į lėkštę išėjau laukan, o likusią vištieną palikau orkaitėje, kad labai neatšaltų.

Man labai patiko vaizdas iš vidinio kiemo. Matosi beveik visas miestas.

Išgirdusi atsidarančias duris atsisukau. Atėjo Lorenzas. Taip pat su lėkšte maisto, tik šiek tiek didesne porcija. Prisėdo ant krėslo toliau nuo manęs ir žiūrėjo tolyn į miestą, kaip ir aš. Įdomu ką dabar galvoja.

Tyliai valgau. Nežinau ką pasakyti. Net nežinau ar iš viso ką nors sakyti. Todėl pasirenku tylą.

- Patinka čia būti? - Lorenzas netikėtai pasiteiravo.

- Sakiau, kad ne savo noru...

- Žinau, turiu omenyje čia. Lauke, - vaikinas mane pertraukė.

- Taip. Čia labai ramu ir gražu.

- Ir man čia patinka, - pagaliau Lorenzas atsisuka į mane, - kodėl nepakvietei valgyti?

- Na nežinau, - velnias, juk nesakysiu, kad nedrįsau, - nenorėjau trukdyti.

- Nebūtum sutrukdžiusi. Nedirbau, - tik dabar pastebėjau, kad vaikinas dėvi pilkas treningines kelnes ir juodą trumparankovę bliuskutę,- iš tikrųjų tai bet kada gali užeiti, kai tau nuobodu ar nori ką nors pasakyti. Pasaulis nesugrius jeigu minutėlę atsitrauksiu nuo darbų.

Šiek tiek sutrikau, bet ir nusišypsojau vaikinui. Vieną minutę jis laiko mane pasileidėle, o kitą jau nori su manimi bendrauti. Tai keista. Ir labai trikdo.

Lorenzas atsistoja ir pamankštinęs kaklą ir rankas atisėda ant laiptelio.

-Atleisk už tai, kaip kalbėjau dieną. Tiesiog neseniai sužinojau, kad turiu žmoną kurios net nepažįstu ir būsiu privertas su ja gyventi. Neįsižeisk, - net neketinau įsižeisti, nes jaučiuosi lygiai taip pat.

Pakilusi iš savo vietos atsisėdau prie Lorenzo. Palikau tarpą tarp mūsų, nes net nemaniau prie jo glaustytis.

- Viskas gerai. Suprantu tave.

- Manau, kad turėtume nesipykti ir būti draugais, - Lorenzas ištiesė man ranką, - bent, kaip sakei, kol mano tėvams atsibos padėti taviesiems. Draugai?

Nusijuokiu. Šitą pasakymą,,Draugai?" paskutinį kartą girdėjau kai buvau devynerių. Paspaudžiu vaikino ranką.

- Draugai, - patvirtinu ir nusišypsau.

- O velnias, - vaikinas susiraukia užvertęs galvą į dangų. - tas debesis atrodo kaip milžiniškas užpakalis.

Kartu taip saldžiai nusijuokiame, kad net ištrykšta ašara. Galbūt nebus taip baisu su juo gyventi.