It's Just A Little Rush

2.1

Antra dalis
Po pusės metų

- Mes tau būtinai paskambinsim, brangute, - net nežvilgtelėjusi taria Bela.

Aukšta brunetė išeina ir Bela liepia padėjėjai Karlai kol kas neįleisti merginų.

- Po velniais, kaip nuobodu, - mergina atsidūsta ir pasitrina akis.

Jau visą pusdienį ieškome modelių naujai mūsų kolekcijai. Mes taip sėkmingai dirbam, kad per šiuos metus išleisime jau antrą kolekciją. Žiemos kolekcija buvo nuostabi. O ši pavasario bus dar geresnė. Jaučiu.

- Kiek turime? - paklausiu.

- Keturiasdešimt dvi. Trūksta aštuonių.

- Greičiau kvieskim, greičiau baigsim.

Taip ir padarom. Per pusvalandį išsirenkam likusias manekenes. Pretendenčių buvo daug. Net metro su puse ūgio merginų. Bet išsirinkom tinkamiausias. Kitą savaitę jau bus pristatymas, tad pirmadienį paruošime salę, o nuo trečiadienio pradėsime repeticijas. Penktadienio ryte generalinė repeticija.

Labai džiaugiuosi, kad gavau progą dirbti pas Belą. Pasirodo madą mėgstu labiau, negu įsivaizdavau. Buvau užsiėmusi visą laiką, nes sunkiai ruošėmės kolekcijos pristatymui, tad net negavau progos pagalvoti apie Kalebą. Aišku man grįžus namo, jis būdavo viskas apie ką galvoju. Kiek girdėjau iš Kamilos jis susirado merginą. Ir po velnių, dar taip niekada neskaudėjo. Net sužeistą petį skaudėjo mažiau.

- Tai iki pirmadienio? - pamojuoja Bela.

- Iki.

- Raktus palikti Karlai?

- Ne, ji jau išėjau. Palik man, užrakinsiu.

- Ar tu tuo tikra?

- Taip, Bela, skubėk pas savo gyvenimo meilę, - nusijuokiu.

Bela pabučiuoja man į skruostą ir išbėga. Susitarėm, kad šiandien ji išeis anksčiau, nes Luisas jai paruošė staigmeną, kadangi jau penki metai, kaip jie pora. Man nesunku pasilikti ilgiau. Myliu šį darbą. Aišku, tvarkyti popierius ne maloniausias dalykas, bet tai reikia padaryti tik kartą per mėnesį.

Lygiai puse šešių užrakinu mūsų kabinetą. Įsidedu raktus į juodą rankinuką ir palieku pastatą. Atsiprašomai nusiyšpsau pastato apsauginiui. Jis turėjo laukti visą pusvalandį, kol baigsiu darbą. Jis visada patikrina vaizdo kameras ir užrakina pastatą.

- Iki pirmadienio, Džeimsai! - šūkteliu jam įkandin.

Įsėdu į savo automobilį ir patraukiu link namų. Tai buvo keistas pusmetis. Per tris mėnesius išsilaikiau teises ir gavau vairuotojo pažymėjimą. Sugebėjau greitai susigaudyti naujame darbe ir dar susirasti naujų draugų. Na ne tokie jie ir nauji. Jie Kalebo draugai.

Įsuku į namo kiemą ir pastebiu dar vieną juoda automobilį. Ak taip. Dar vis gyvenu pas Tajų. Mudu puikiai sutariame. Niekaip nepriprantu jo vadinti tėčiu, bet mums tai netrukdo. Kažkaip taip jau įpratom.

Neišdrįsau išsikraustyti ir nulipti Tajui nuo sprando. Nemeluosiu - dar vis bijau. Tas įvykis su Enzo baisiai išgąsdino. Kelis mėnesius kankinausi, niekaip negalėjau normaliai išsimiegoti. Tada Kamila palydėjo mane pas gydytojus ir gavau vaistų, nuo kurių geriau miegu.

Įeinu vidun ir išgirstu garsų juoką iš valgomojo. Pasidedu rankinuką ant stalelio prie durų ir neskubėdama einu į valgomąjį.

- Kvin! Pagaliau. Jau galvojau ir vėl grįši vėlai, - nusijuokia Kamila.

- Ne, šiandien jau baigėm.

- Turim svečių, - Tajaus žmona mosteli į du žmones.

Kalebas nusišypso, o daili blondinė atsistoja ir ištiesia man ranką.