It's Just A Little Rush

1

Atsikėliau nuo garsaus paukščių čiulbėjimo. Nenuostabu, juk durys į balkoną visiškai atidarytos. Lengva užuolaida plazda nuo silpno vėjo. Atrodo tai galėtų būti nuostabus rytas. Tačiau į galvą sugrįžo vakar dienos prisiminimai.

- Kvin,- mama kreipėsi į mane, - mes turime pasikalbėti.

-Gerai, ar kas nors nutiko? - susirūpinau.

-Viskas bus gerai, jei mums padėsi.

-Mama, gazdini mane, - nusijuokiau bandydama išsklaidyti įtampą.

- Nesijaudink, čia nieko labai rimto, - taip pat nusijuoke mama, - mums su tėvu reikia paslaugos.

-Gerai, sakyk, juk žinai, kad padėsiu.

- Mums reikia, kad ištekėtum už Kolinų sūnaus.

Pradėjau juoktis. Čia turbūt mama ir vėl juokauja. Vieną kartą pasakė, kad laukiasi. Aš žinoma patikėjau, paskui su mama dar ilgai juokėmės iš mano patiklumo.

-Kvin, dukrele, aš nejuokauju, - mamos akmeninis veidas išdavė, kad ji tikrai nejuokauja.

- Sakei, kad tai nieko rimto, - trumpam stabtelėjau, nes neradau tam tikrų žodžių, - mam, tai mano visas gyvenimas. Man tik aštuoniolika. Aš noriu pabaigti mokslus...

-Džiaukis, kad žinią pranešiau aš, o ne tėvas ir nepurkštauk, - mama pagriebė man už riešo ir tuos žodžius tiesiog sušnypštė. - ir be to. Mes su tėvu tau padarėm didelę paslaugą tave įsivaikindami. Galėtum atsidėkoti. Tavo tėvas ir aš esame ties bankroto riba. Kolinai mus parems, jeigu ištekėsi už jų sūnaus. O dabar mums paramos labai reikia. Būk gera dukra ir padėk mums.

Niekada nemačiau tokios mamos. Su tėčiu niekada puikiai nesutariau. Jis labiau mėgsta savo tikrus vaikus. Na, o su mama visada puikiai sutardavau.

Tad dabar išsigandusi tokios mamos sutikau. Beverkdama pasirašiau dokumentus. O mama rodos net nekreipė dėmesio į mano ašaras.

Po to vakare iš karto turėjau persikraustyti į nedidelį, tačiau labai modernų namą. Atrodo tas namas tieisog idealiai skirtas dviems žmonėms. Čia yra ir svečių kambarys, kuriame miegu. Savo vyro dar net nesu mačiusi, net jo vardo nežinau, tačiau kiek žinau jis irgi susituokė su manimi per prievartą. Tad turbūt neprieštaraus, kad miegu kitame kambaryje.

Tačiau šiandien turėtų čia atsikraustyti ir Kolinas. Visiškai nenoriu jo sutikti. Jeigu jis koks pakvaišęs senis? Na žinoma. Labai senas negalėtų būti. Juk ir patys Kolinai dar nėra pensininkai. Tad labai tikiuosi, kad jų sūnus nėra pakvaišęs senis.

Atsikėlusi iš lovos užsivilkau lengvą medvilninį chalatą, užsimoviau pūkuotas šlepetes ir nupėdinau į tuoletą. Jis toks erdvus. Tik truputį mažesnis už mano buvusį kambarį, kai gyvenau su tėvais. Net nebežinau, kaip galiu vadinti juos tėvais, kai taip lengvai mane atidavė man visai nepažįstamam žmogui. Atsisėdau ant tuoleto grindų ir pradėjau verkti. Kas žino kiek laiko turėsiu gyventi čia per prievartą. Tikriausiai kai Kolinams atsibos remti mano tėvus, jie išmes mane iš šių namų. Pas tėvus grįžti tikrai nenorėsiu. Tik ne po to, kai atidavė mane nepažįstamiems žmonėms. Tikriausiai teks trumpam apsigyventi pas Gven, susirasti darbą ir vėliau išsinuomoti butą.

Bet ką aš galvoju. Turbūt dar ilgai teks čia gyventi.

Nustojusi ašaroti atsistojau ir nusiploviau veidą. Išsivaliusi dantis lūpas patepiau lūpų balzamu ir padažiau blakstienas tušu. Vėliau nuėjau prie lagamino ir susiradau mėlynus džinsus ir patogius, lengvus vasarinius marškinėlius. Dabar vasara. Labai karšta. Tikriausiai netrukus džinsus turėsiu pakeisti šortais.

Ar minėjau, kad čia yra virėja ir tvarkytoja? Jos čia negyvena, tačiau tvarkytoja ateina per pietus, o virėja tris kartus per dieną. Ryte, per pietus ir vakare. Bent taip tėvai sakė. Vienu žodžiu gyvensiu kaip princesė. Tik bijau, kad dėl to pasidarysiu tinginė. Manau savo kambarį stengsiuosi tvarkyti pati, na o valgyti kartais galėsiu gaminti ir aš. Arba bent jau padėti virėjai.

Virtuvėje jau sukiojasi senyvo amžiaus moteris. Matau, kaip ji žvalgosi po šaldytuvą ir ištraukia indelį braškių. Atsisuka į mane ir tuoj pat suklykia. Indelį su braškėmis išmeta iš rankų ir atsitupia surinkti.

-Atleiskit, - sukikenau, - nenorėjau išgąsdinti.

Virėja atsistoja ir nusijuokia. Taip saldžiai, kad net ir aš pradėjau juoktis.

-Tikrai labai atsiprašau.

-Viskas gerai, - nusišypso moteris, - na ir tyliai vaikštai. Maniau, kad dar miegi.

- Neseniai atsikėliau.

- Aš Džulija, gaminsiu jums valgyti.

-Kvin, - šyptelėjau ir ištiesiau ranką pasisveikinimui.

-Tvarkytoja čia ateis kiekvieną dieną pirmą valandą. Valentina labai kalbi, kai labai atsibos ir norėsi pailsėti, tieisog paskambink man, aš jai pasakysiu, kad tądien neateitų.

Džulija atrodo tikrai labai supratinga ir linksma moteris. Tikiuosi galėsiu su ja artimiau susibendrauti.

- Na, o aš būsiu tris kartus per dieną,- šyptelėjo Džulija, - taigi, tikriausiai tu išalkusi, Kvin. Ko norėtum pusryčių.

-Manau užteks kavos ir sumuštinių.

-Ar tu tuo tikra? Galiu pagaminti vaisių salotų. Juk vasara.

-Gerai, tiks vaisių salotos.

- Jeigu nori, gali pusryčiauti lauke.

-Čia yra sodas? - nustebau.

-Koks ten sodas. Galinis kiemas ir tiek. Keli medžiai, krūmeliai. Tačiau yra staliukas pavėsyje prie galinių durų, galėsi ten it pusryčiauti.

-Puiku, ar galiu eiti apsižvalgyti? - paklausiu.

-Žinoma. Juk čia tavo ir pono Lorenzo namai,- šyptelėjo Džulija.

Tai štai koks jo vardas. Džulija turbūt nė nenutuokia, kad esu čia ne savo noru. Bandau neparodyti, kad šiek tiek nusiminiau ir trumpai nusišypsojusi išeinu pro galines duris kurios yra netoli laiptų. Visą namą apvaikščiojau vakar, tad apytikriai žinau kur kas yra. Taipogi manau, kad Lorenzas čia gyvena nuo seniau, nes mačiau kambarį su vyriškais daiktais. Ir tikrai nepanašu, kad jis čia neseniai atsikraustė. Taip pat jo drabužinėje mačiau pusę vietos laisvos. Nežinau, ar tai buvo skirta man, bet manau, kad jis tikrai nepyks, kad miegosiu visai kitame kambaryje. Paskui užklydau į neperdidžiausią darbo kambarį, kurio sienos buvo švelnios smėlio spalvos, o grindys, kaip ir visur medinės. Tikrai ramus kambarys. Ten buvo kelios knygų lentynos, jeigu geriau sutarsiu su Lorenzu, paklausiu ar galiu kelias paskaityti.

Išėjusi laukan įkvėpiau šilto vasaros oro. Galinis kiemas nėra labai didelis, tačiau, kaip ir sakė Džulija, čia yra keli medžiai ir krūmeliai bei baseinas, kuris ir užima daugiausia vietos.

Džulija atneša man pusryčius. Pamačiusi papildomus tris kavos puodelius suoratau, kad tikriausiai atvyks visa Kolinų šeima.

- Kolinai jau čia? - paklausiu.

-Taip, jų automobilis jau prie durų.

Ir kaip tik dabar laukan žengia Kolinų šeima. Aukšta tamsiaplaukė moteris, tikrai aukštesnė už mane, žilstelėjas vyras, panašaus ūgio kaip ir moteris. Ir pats paskutinis Lorenzas. Jo rudos akys susidūrė su mano. O jergau. Jis tikrai ne pakvaišęs senis.