It's Just A Little Rush

17

Turėjau visą mėnesį suprasti, kad Enzo aš nepatinku. Visą mėnesį laukiau žinutės ar skambučio, bet, žinoma, negavau. Baigiu susitaikyti.

Pas Reičelę ilgai neužsibuvau. Daugiausia savaitę ar dvi. Paaiškinau viską kas vyko. Kodėl tiek laiko su ja nesusisiekiau. Ji buvo labai nustebusi. Vėliau, kai kartu sugalvojome nueiti į miestą nusprendžiau patikrinti savo banko kortelę ir joje radau nemažą sumelę. Tikriausiai tėvai pasigailėjo manęs ir paliko pinigų pradžiai. Už tai jiems esu dėkinga. Todėl nieko nelaukusi nusipirkau nedidelį ir nemažą butą. Jame yra virtuvė, tuoletas, svetainė ir mano kambarys. Butas niekuo ne išskirtinis, bet kadangi jis netoli miesto centro, tai kainavo daugiau. Atlikusius pinigus pasilikau juodai dienai. Gink Dieve jų net neliečiu.

Kol kas dirbu padavėja. Dirbu restorane, tad ir alga šiek tiek didesnė nei paprastos padavėjos. Bus gerai, kol susirasiu rimtesnį darbą. Tai, aišku sunku, kai tau aštuoniolika. Visi nori, kad turėčiau darbo patirties.

Na, o šiandien, kartu su Reičele, jos vaikinu Deividu ir kita mano drauge Klara švenčiame mano devynioliktą gimtadienį. Sėdime nedidelėje kavinėje. Ganėtinai nuobodu, bet kai beveik niekur neišeinu, tai man tinka. Užpūčiau žvakutę, bet noro nesugalvojau, nes nespėjau ir suvalgiau savo keksiuką.

- Taigi, Kvin, kaip sekasi su tuo... Kaip ten jis... - pradėjo Klara.

- Enzo? - kilsteli antakį Reičelė.

- Aha, taip ir nepabaigei vakar pasakoti.

- Nežinau, Klara. Jau mėnesį su juo nesusisiekiau. Net nežinau kur jis yra.

- Na ir keistuolis, - numykia Klara, - juk sakė, kad jam patinki.

- Nežinau. Taip tiesiogiai ir nepasakė.

- Ak, tie vyrai. Jų nesuprasi.

- Ei! Nevisi toki kaip tas tavo Enzo, - paprieštaravo Deividas.

- Galbūt. Nesvarbu.

Dar šiek tiek pasibuvus nusprendėme skirstytis. Namo ėjau pėsčiomis, kadangi dar tik devynios vakaro, o aš norėjau pasivaikščioti. Miestas pilnas paauglių. Pamenu tokiu metu ir aš su draugais vaikštinėdavau po miestą. Dabar jų beveik neturiu. Liko tik artimiausi. Anksčiau turėjau milijonus draugų. Tik tada pati nesupratau, kad jų nelabai mėgau. Nė vienu negalėjau pasitikėti. Su jais daugiausia tik į vakarėlius eiti susitikdavau.

Pakeliui namo užsukau į parduotuvę. Vaikštant tarp mažų lentynų prisiminiau, kai kartu su Enzo eidavom apsipirkti. Buvo malonu. Pasiilgstu to. Mums bėgant nuo Tajaus, net nejaučiau baimės jausmo. Tieisog mėgavausi Enzo draugija. Su juo buvo smagu.

Sumaniau išsikepti picą, nes šiandien mano gimtadienis, tai galiu save palepinti. Man tarkuojant sūrį kažkas pabeldžia į duris. Nusivalau rankas kiek galiu greičiau ir nubėgu prie durų. Už jų stovi du vyrai. Vienas aukštesnis, o kitas žemesnis, kažkur metro septyniasdešimt penkių, ne daugiau. Nors už mane vis tiek aukštesnis.

- Labas vakaras, - pasisveikina žemesnis vyras.

Aukštesnis nieko nesako, tik stovi gale. Jo balti marškinėliai išrykšina rankų raumenis. Rankoje vaikinas laiko odinį švarką. Atrodo kaip koks apsauginis. Žemas vyras vilkėjo kostiumą. Galbūt čia dėl mokesčių? Nejaugi pamiršau susimokėti?

- Labas, - išlemenu.

Žvilgteliu į aukštąjį vaikiną, o jis jau žiūri į mane šaltu žvilgsniu. Nusisuku nuo jo, tačiau žvilgsnį įremtą į savo akis vis tiek jaučiu.

Ko jiems reikia?

- Širdele, nejaugi nepameni manęs?

- Ne, - tyliai atsakau, beveik sušnabždu.

Žemas vyras nusijuokia ir pastūmęs mane įeina vidun.

- Duodu tau dešimt minučių susikrauti svarbiausius daiktus.

- Atsiprašau, bet kas toks būsit? - gerokai pykteliu.

- Širdele, tu žinai, kas aš toks,- vyras paglosto mano plaukus.

Jis pradeda įkyrėti. Stipriai nutėškiau, jo ranką. Aukštasis vaikinas norėjo eiti link manęs, tačiau žemasis vyras tik mostelėjo ranka ir vaikinas nepajudėjo. Ką tai reiškia? Nejaugi toks didelis vaikinas klauso to mažylio nurodymų?

- Klausyk, aš tikrai nežinau, kas tu esi jr prisiekiu, jeigu dabar pat neišeisit iš mano namų, aš paskambinsiu policijai.

Širdis nusirito į kulnus, kai prieš mane žemasis vyras iškėlė šautuvą.

- Nesišakok. Daryk, kas liepta ir tu ir tavo draugužis galėsit ramiai sau gyventi. Galbūt.

Kurį laiką sustingusi žvelgiau į šaltas vyro mėlynas akis, o tada pasileidau bėgti į virtuvę. Nežinau ko tikėjausi nubėgusi ten, galbūt pasiimti peilį ar kokią keptuvę savigynai, tačiau buvau stipriai sugauta už rankos. Kažkas man trenkė šaltu metalu per galvą. Paliečiau sužeistą vietą. Pažvelgiau į kruvinus pirštus ir prieš nualpstant dar spėjau išgirsti:

- Kalebai, nepamiršk jos paso.

Bandysiu šiandien dar vieną įkelti, nes ši trumpa ir nelabai įdomi :D