It's Just A Little Rush

3

Rytas nebuvo niekuo įpatingas. Pabendravau su Džulija ir spėjau paklausti Lorenzo ar galėsiu pasiimti kelias knygas paskaityti.

- Kvin, čia ir tavo namai. Gali daryti ką nori,- Lorenzas pavartė akis, - tik žinoma nelįsk į mano apatinių stalčių, ten mano asmeninė erdvė.

- O jergau, - vaikinas pradėjo juoktis iš mano reakcijos, - net neketinau lįsti į tavo apatinių stalčių.

- Taip, taip. Žinoma.

- Aš rimtai!

- Taip, kurgi ne, - man nespėjus pasiginčyti Lorenzas prakalbo ir vėl, - turiu keliauti pas tėvą į darbą. Susitiksime vakare Kvin. Beje, palikau lapelį su savo numeriu ant svetainės staliuko. Įsirašyk į mobilųjį. Vėliau parašyk man žinutę, kad galėčiau įsirašyti tavąjį.

-Gerai, iki, - pamoju atsisveikindama.

Kaip ir paprašė Lorenzas įsirašiau jo numerį ir parašiau jam žinutę :

Sveikas, čia Kvin. Galėsi įsirašyti mano numerį :)

Tokią paprastą žinutę perrašiau tris kartus, nes tiksliai nežinojau, ką parašyti. Tad nieko geresnio nesugalvojusi, palikau taip, kaip parašiau.

Nesulaukusi atsako įsidėjau telefoną į galinę džinsų kišenę ir keliavau į virtuvę.

- Labas, - pasisveikinau su Džulija.

- Jergau, mergaite. Turėtum išmokti garsiau vaikščioti. Išgąsdinai.

- Atleiskit, - nusijuokiau, - ką čia darot?

- Svarstau ką gaminti pietums. Gal turi minčių? - moteris žvalgėsi po šaldytuvą.

- Manau pietums tiks ir vakarykštė vištiena, o vakarienę norėsiu pagaminti aš.

- Gerai, ateisiu vakare padėti, - Džulija išėmė duoną ir baltą sūrį.

- Ne, Džulija, pagaminsiu pati. Jūs galit eiti namo.

- Kvin, negaliu, - pastebėjau Džulijos pasimetimą, - juk tai mano darbas. Ką pasakys Lorenzas?

- Na... Čia ir mano namai, tai... Šiandien klausykit manęs, - nusijuokiau, - liepiu jums eiti namo ir pailsėti.

- Nagi, Kvin, leisk bent pusryčius paruošti.

- Gerai. Sutepkit man sumuštinį.

- Šaunu, - nusišypsojo Džulija.

Pavalgiusi atsisveikinu su Džulija.

- Iki, Kvin. Jeigu tik persigalvosi, paskambink. Ateisiu ir ką nors pagaminsiu.

- Gerai, iki,- jau norėjau uždaryti duris, tačiau staiga prisiminiau, - Džulija, palaukit! Paskambinkit Valentinai ir pasakykit, kad namai švarūs. Tegu ateina rytoj.

- Gerai, paskambinsiu.

- Ačiū.

Užvėriau duris ir atsisukau į svetainę. Ką man dabar veikti? Dabar devinta ryto. Atsikėliau prieš aštuonias, nes išgirdau Lorenzo žadintuvą. Tad ir nusprendžiau netinginiauti ir keltis.
Gal paskambinti tėvams? Ne. Nelabai norisi su jais bendrauti. Galbūt pažiūrėsiu televizorių.

Klink. Krūpteliu ir atsikeliu. Net nepajaučiau kaip užmigau. Per televizorių rodo kažkokį turkišką serialą, o mano telefono ekranas įsižiebęs. Žinutė nuo Lorenzo.

Šįvakar ateis mano draugas. Pasakyk Džulijai, kad paruoštų užkandžių prie alaus. Ačiū :)

O jergau. Aš išsiunčiau Džuliją namo. Ką dabar daryti? Ir kokio velnio jis tai sako man, o ne Džulijai?