It's Just A Little Rush

12

Nekenčiu, kai nesuprantu pati savęs. Šiandien kartu su Enzo labai smagiai praleidome laiką. Netoli tos užkandinės buvo vaikų žaidimų aikštelė. Kartu su penkiais berniukais pažaidėme krepšinį. Vėliau pačiuožinėjome nuo čiuožyklų. Na aš paičuožinėjau. Enzo kategoriškai atsisakė. Vėliau apie ketvirtą vakaro čia susirinko daug paauglių. Kartu su jais pažaidėme tinklinį. Labai mėgstu tinklinį, tad bandžiau kuo labiau įsijausti, kad atitraukčiau dėmesį nuo merginų, kurios tiesiog rijo Enzo akimis. Kaip ir neturėčiau pavydėti, bet aš tiesiog nežinau. Jeigu pati suprasčiau, kas vyksta, galėčiau paaiškinti. Po to karto, kai pasibučiavome, vis galvoju apie jo lūpas. Kai jis kalba visada atkreipiu dėmesį kaip jos juda. Ir tada pagalvoju: oho, kaip gražiai jis kalba. Viešpatie, jis net vairuoja gražiai! Man patinka su juo ginčytis, man patinka su juo draugiškai kalbėti, man patinka traukti jį per dantį, man patinka kai jis manęs atsiprašinėja, kartais apsimetu, kad įsižeidžiau, vien tam, kad išgirsčiau kaip jis sako: nagi, Kvin... Tai tiesiog nesveika. Aš nesveika. Ir aš tikrai nekenčiu savęs, kad negaliu suprasti, kas man darosi.

Dabar ir vėl sėdime automobilyje. Jau sutemę. Per ilgai užsižaidėme tinklinį. Paaugliai pasakė, kad už dvidešimties kilometrų yra motelis. Užtruksime apie pusvalandį.

- Enzo?

- Taip?

- Kaip manai, - trumpam nutylu, - kiek ilgai dar bėgsime?

- Nežinau. Tikiuosi neilgam. Iš motelio telefono paskambinsiu tėvui. Paklausiu, kaip situacija. Tada ir suižnosime.

Nusisuku į lango pusę.

- O ką?

- Nieko, - numykiu.

- Aš tau atsibodau?

- Ne, - nusijuokiu, - nors...

- Ei! Negalėjau atsibosti, kaip tik atvirkščiai. Palaikau tau kompaniją, kad nebūtų nuobodu...

- Tai sakai, kad aš nuobodi?

- Ką? Ne. Kvin, man atrodo, kad mes vienas kitam negalim atsibosti. Kol kas gerai sutariam, ar ne?

- Kol kas.

Įvažiuojame į akmenėliais grįstą kiemą. Įparkuojame į tą pusę, kur nėra automobilių. Be mūsų čia dar keruri automobiliai. O motelis ganėtinai mažas. Tikiuosi vietų dar bus.

Įeinu vidun viena, nes Enzo dar norėjo parūkyti.

- Labas vakaras, kuo galiu padėti? - ne kiek maloniai, bet labiau iš reikalo prakalba mergina melsvais plaukais.

- Kiek kainuoja kambarys vienai nakčiai?

- Deišmt dolerių.

- Oho, - kaip pigiai, pagalvoju.- Tada norėčiau dviejų kambarių.

- Vienam asmeniui, ar su dvigulėmis lovomis?

- Bus gerai vienam asmeniui, - šypteliu.

Sumoku už kambarius ir gaunu vieną kambarį su dvigule lova, kadangi kitaip mergina nebeturi.

- Kas čia? - paklausia Enzo, kai duodu jam jo kambaro raktelį.

- Raktas?

- Kodėl paėmiai du?

- Nes pigūs.

- Bet vis tiek...

- Džiaukis, kad duodu kambarį su dvigule lova, - pavartau akis, - imk kol nepersigalvojau.

- Ne, tai tu imk su dvigule, man bus gerai ir viengulė.

- Kaip nori, - trukteliu pečiais ir apmainau raktus.