It's Just A Little Rush

19

Įvažiuojame į namo kiemą. Na, net nežinau, ar galiu pavadinti namais. Didelis baltas pastatas labiau primena kokį muziejų. Pro kelis langus matosi šviesa. Kiti tamsūs. Išlipant iš mašinos susigraudinu. Kas dabar bus? Galbūt Tajus neleido jiems manęs skriausyi, nes pats nori tai padaryti? Po velnių, aš visai kitoje šalyje. Įeiname pro duris ir mus pasitinka moteris. Tikriausiai tarnaitė. Jis paima mano kuprinę ir kažką sako Džonui. Nesuprantu, nes kalba Ispaniškai, tai pasidaro dar baisiau. Mano kvėpavimas sutrūkčioja, nes bandau neapsižliumbti čia prie visų. Kalbeas tai pastebi ir šiek tiek susiraukia. Ir tada pastebiu labtais nulipantį vyrą žilais plaukais. Jis pasisveikina, ačiū Dievui angliškai ir paspaudžia ranką Džonui ir Kalebui. Tada atsisuka į mane.

- Sveika, Kvin, - vyras nusišypso ir aš pagaliau sukūkčioju.

Tiek laiko neverkiau ir būtinai dabar apsižliumbiu.

- Oi, Kvin, - Dožnas norėjo prieiti, bet aš atsitraukiu.

- Neliesk manęs, - vos išlemenu pro ašaras.

- Kvin, mes turim pasikalbėti, - taria žilas vyras.

- Nenoriu su tavim kalbėtis, - pakratau galvą.

Vyras žilais plaukais kažką pasako Kalebui ispaniškai ir vaikinas čiumpa mane už rankos. Paima iš tarnaitės mano kuprinę ir vedasi mane laiptais aukštyn. Atidaro vienas iš daugelio durų ir įstumia mane vidun. Iš kart pamatau didelę lovą. O viešpatie, jis mane išprievartaus. Tačiau vaikinas nuveda mane į tuoletą, atsuką kraną ir pradeda leisti vandenį vonioje. Padėjęs kurpinę ant spintelės prie kriauklės išeina.

Aš atsisėdu ant žemės ir stipriau pravirkstu. Regis po amžinybės atsistoju užsukti kraną. Nusirengusi įlipu į vonią. Velniop. Jeigu mirsiu, tai bent švari. Paskui išsivalau dantis, vėl apsimaunu juodus džinsus ir baltą trumpą bliuskutę, nes daugiau rūbų neturiu. Išėjusi randu Kaleną sėdintį ant lovos. Sustoju ir atsiremiu į sieną.

- Jis tavęs neskriaus, Kvin.

- Ar gali garantuoti? - sušnabždu.

- Patikėk. Kad ir milijonu procentų.

- Iš kur tu gali žinoti?

- Sakau tau. Patikėk manimi. Jis tavęs neskriaus.

Pavartau akis ir nusisuku. Išgirstu kaip sušnara paklodė ir atsisukusi pamatau vaikiną priešais save.

- Pasistenk išsimiegoti. Anksčiau ar vėliau turėsi su juo pasikalbėti, - Kalebas įdeda man į rankas juodą medžiagą ir išeina.

Išlanksčiusi tą medžiagą pamatau, kad ten juodi vyriški marškinėliai. Ir jis tikisi, kad juos apsirengsiu? Tyliai prunkšteliu ir įdedu juos į tuščia komodą. Užgesinu šviesą ir su drabužiais atsigulu į lovą. Apsikloju patalais, žiūriu pro didelį langą. Jis tavęs neskriaus. Kalebo žodžiai skambėjo mano galvoje tol, kol užmigau. Kai atsikėliau pirmas dalykas, kurį išgirdau buvo linksmi šūksniai. Regis tai moters balsas. Pažiūrėjau į ant sienos kanantį laikrodį ir pamačiau, kad jau dvylikta valanda. Atsisėdau lovoje ir atsidususi nuėjau į vonią. Susišukavau plaukus, išsivaliau dantis. Čia tiek daug visokių reikmenų. Toks vaizdas, kad manęs jau laukė. Pasikeičiu bliuskutę ir išeinu pro duris. Nulipusi laiptais atsirandu ten, kur ir vakar. Tik šįkart susiduriu su kita moterimi. Ji maloniai nusišypso ir kažką pasako išpaniškai. Aš tik gūžteliu pečiais ir papurtau galvą. Ji man mosteli, kad eičiau paskui ir nuveda mane prie kitų durų. Jas atidaro ir su šypsena praleidžia mane. Atsirandu terasoje. Ant žolės Kalebas su kažkokia moterimi žaidžia badmintoną.

- Labas rytas,- mane išblaško netikėtas balsas.

Pasukusi galvą pamatau Tajų. Jis man mosteli, kad atsisėsčiau priešais. Anksčiau ar vėliau turėsi su juo pasikalbėti. Kalebas teisus. Atsisėdu ant kėdės.