It's Just A Little Rush

9

Staiga atsisėdau lovoje, kai išgirdau kažką garsiai nukrentant apačioje. Širdis pradėjo garsiai trankytis.

- Enzo, - sušnabždu ir bandau prikelti vaikiną, - Lorenzo! Užrakinai duris?

- Mh... Nežinau... Tikriausiai, kas buvo?

- Kažkas nukrito apačioje, eime patikrinti.

Vaikinas atsiduso ir atsistojęs apsirengė juodą megztinį. Tyliai lipame į apačią ir Enzo pridėjo pirštą prie lūpų, parodydamas, kad tylėčiau. Padariau kaip liepiama ir ėjau už vaikino nugaros.

Prieiname virtuvę ir Enzo staiga pajungia šviesą. Abu pamatomę merginą. Ji visa šlapia, su pilku megztiniu ir užsidėjusi gobtuvą. Juodi ilgi plaukai kyšojo priekyje. Regis ji labai išsigandusi.

- Kas tu? - paklausia Enzo, - ką tu čia veiki?

- Aš... Aš... - ir mergina apsiverkia.

- Jeigu pavogei ką nors, tučtuojau atiduok ir neskambinsiu policijai.

- Atleiskit, aš privalau, - mergina ištiesia rankas ir aš pamatau ginklą.

Ji neatrodo užtikrinta tuo. Merginos rankos stipriai dreba. Abejoju ar ji iš viso moka naudotis ginklu.

- Kodėl? - įsikišu, - kodėl privalai?

Lorezno griebia man už rankos ir žvelgia 'nė nebandyk' žvilgsniu.

- Atleiskit, aš nenoriu, tikrai nenoriu, bet man liepė. Aš nenoriu, kad mano sesuo mirtų. Nenoriu.

- Ji neturi mirti, - švelniai tariu, - jeigu paaiškintum kas vyksta, mes padėtume tau.

- Jūs nesuprantat, jis grasino!

- Kas grasino?

- Tajus. Jam reikia tavęs negyvos, - ji žvelgia į mane, - nežinau kodėl jam to reikia, bet aš nenoriu, kad mano sesuo mirtų.

Enzo atsistoja priekyje manęs, tačiau aš išsisuku ir einu link merginos.

- Nagi, duokš ginklą, - ištiesiu rankas,- aš pažadu tau, kad padėsime, tik duok man ginklą.

- Negaliu.

- Koks tavo sesers vardas?

- Veronika, - šypteli mergina.

Pasinaudoju proga, kol ji užsisvajojusi ir paimu ginklą, tačiau ji net nesipriešina. Mergina pradeda dar stipriau verkti ir suklumpa.

- Ei, - pritūpiu prie jos, - mes tau padėsim, gerai? Bet privalai padėti mums. Kuo tu vardu?

- Tina, - ji pakelia akis į mane ir aš pastebiu nubėgusį akių tušą.

- Tina, važiuokim į policiją.

- Ne, - Tina pradeda purtyti galvą, - ne ne ne. Jie pasodins mane į kalėjimą, aš negaliu palikti sesers.

- Tavęs nepasodins į kalėjimą. Jeigu sutiksi viską papasakoti policijai, mes pasakysim, kad tieisog atėjai mus perspėti,- įsiterpė Enzo.

Padėjau Tinai atsistoti ir nuvedžiau atsisėsti į svetainę. Nusprendėme policiją išsikviesti į namus.

Enzo liko su mergina, o aš nuėjau atnešti jai rūbų. Paėmiau juodas tampres ir juodą ilgarankovę bliuskutę, nes kitus planuoju nešioti aš.

Leidome Tinai persirengti virtuvėje.

- Regis turėsime keliauti toliau, - atsiduso Enzo.

- Kaip man atsibodo, - susigraudinau, - kodėl būtent mums? Viskas taip suknistai užknisa. Nekenčiu savo gyvenimo.