It's Just A Little Rush

30

Visa likusi savaitė buvo normali. Jokių žinių iš Lorenzo, tikriausiai pagaliau suprato, kad viskas baigta. Tajus ir Kamila jau grįžo. Buvo malonu, nes su Tajumi praleidome labai daug laiko. Daug kalbėjomės, papasakojau apie savo vaikystę, kaip gyvenau. Jis neturėjo ką labai daug pasakoti. Daug laiko praleido kalėjime, o iki tol dirbo su mano netikru tėčiu (kuris vėliau Tajų išdavė). Nieko įdomaus. Tačiau dabar tikimės, kad viskas bus gerai.

Jau kelias valandas sėdžiu bibliotekoje ir skaitau knygą. Tarp ispaniškų knygų, šiaip ne taip radau anglišką. Ne tokia, kokią rinkčiausi, bet kol neturiu ką veikti - tiks. Paskui prasiveria bibliotekos durys ir įeina du žmonės. Manęs nepastebi, nes sėdžiu ant žemės prie lentynos.

- Jeigu tik reikės pagalbos, nesvarbu kokios, kreipkis. Visada padėsiu. Žinau, kad pradžia gali būti sunki.

- Būtinai. Nors stengsiuosi būti savarankiškas. Noriu iškilti pats.

- Suprantu, tik jeigu bus labai sunku, žinok, kad turi mus, - nusijuokia Tajus, - esi man kaip sūnus, Kalebai, noriu, kad tau sektūsi.

Ta prasme?

- Sektūsi kas?- paklausiu atsistojusi.

- O, Kvin. Ką čia veiki?- paklausia Tajus, aiškiai pasimetęs.

Pakeliu aukštyn knygą ir toliau laukiu, kol man kas nors atsakys į klausimą.

- Ką gi. Paliksiu jus vienus.

Tajus iš rašomojo stalo stalčiaus išsiima kažkokį segtuvą ir išeina. Kalebas patrypčioje vietoje, bet nieko nesako. Rankoje laiko kažkokį lapą. Prieinu ir ištraukiu jį iš vaikino rankų. Ten kakžokio namo dokumentai.

- Nejaugi... Jau išsikraustysi?

- Norėjau pakalbėti vėliau, bet...

- Bet?

- Kadangi jau nugirdai. Po ryt išsikraustau. Į Barseloną.

- M. - numykiu, nes ką daugiau galiu pasakyti? - maniau, kad... Na žinai, išsikraustysi ne ten. Ta prasme arčiau.

- Aš nusipirkau reklamos kampaniją. Pradėsiu savo karjerą. Nusipirkau namą Barselonoje.

- M. - ir vėl numykiu

- Kvin, negaliu amžinai gyventi ant tavo tėvo sprando. Man dvidešimt dveji. Turiu pradėti savo gyvenimą.

- Sakei poryt?

- Poryt. Ir norėjau, kad važiuotum kartu.

- Tu juokauji? Kalebai, aš neseniai susitikau su savo tėvu ir tu tikiesi, kad jį paliksiu?

- Tai tu nenori su manim būti? Aišku. Nelabai nustebau.

- Kaip suprasti? Dėl to, kad noriu būti su tėvu, darau kažką blogai?

- Žinai, - vaikinas nusijuokia, bet visai ne linksmai, - maniau, kad tu kitokia, bet klydau. Žaidi jausmais ir paskui viską meti.

- Aš metu? - prunkšteliu, - tai tu viską meti. Palieki mane.

- Aš siūlau tau važiuoti kartu.

- Tu negirdėjai, ką aš sakiau? Tu man labai rūpi, bet savo tėvo nemačiau visą gyvenimą. Atleisk, bet su tavim nevaižuosiu.

Kalebas žingsneliu atsitraukia ir dar žvilgteli man į akis.

- Supratau, - taria jis ir tvirtai suspaudžia lūpas.

Jis išeina. Kodėl viskas turi būti taip sušikta?

Vėliau vakare visi valgėme vakarienę. Mudu su Kalebu beveik nekalbėjome. Daugiausia pliurpė Kamila. Vis sakė, kaip jai liūdna, kad Kalebas išvaižuoja. Kad tik žinotų, kaip man liūdna. Pasirodo visi jau žinojo, kad Kalebas išvažiuos. Jis tik man nieko nesakė. Nežinau dėl kokios priežasties. Visą naktį negalėjau užmigti. Vis vaikščiojau į virtuvę atsigerti ir girdėjau muziką Kalebo kambaryje. Nedrįsau užeiti. Tiesą pasakius principai neleido. Pykstu ant jo. Kad lengva širdimi mane palieka. Ir dar drįsta pykti. Tai aš turiu pykti. Nes jis sužadino man tokius jausmus, kurių dar niekada nejaučiau. Ir jis viską meta.