It's Just A Little Rush

26

Atsikeliu išsimiegojus geriau, negu visada. Pasirąžau lovoje ir pastebiu kad esu viena. Iš pradžių pyktelėjau, nes maniau, kad Kalebas paliko mane visiškai vieną, tačiau išgirdusi už durų bėgančio vandens garsą nusiraminu. Jis duše. Man dar šiek tiek pasivarčius lovoje Kalebas grįžta iš dušo. Tik su vasariniais tamsiai mėlynais šortais. Nuo plaukų dar varva vanduo.

- Aš žinau, kad aš gražus, bet tik nereikia varvinti seilės.

Nusijuokiu, nes suprantu, kad mano Kalebas sugrįžo.

- Nėra nieko, dėl ko turėčiau varvinti seilę, - pameluoju, - pamaniau, kad palikai mane vieną.

- Negalėčiau. Kai tokia karšta pupytė guli mano lovoje, nė už ką negalėčiau palikti savo kambario.

Garsiai nusijuokiu nuo jo žodžių. Išlipu iš lovos ir prieinu prie Kalebo. Apkabinu jo liemenį ir atsidūstu.

- Už ką man tokia malonė?

- Pasiilgau tavęs, - sumurmu.

- Aš tik nuėjau į dušą...

- Žinai, ką turiu omenyje, - pavartau akis.

- Žinau, - jaučiu, kaip vaikinas nusišypso, - ir aš tavęs pasiilgau.

- Ar šiandien būsi užsiėmęs?

- Šiandien ne, bet ryt ir poryt būsiu gerokai užimtas.

- Kodėl? Ką veiksi?

- Padėsiu tavo tėvui sutvarkyti darbo reikalus. Vėliau jis su Kamila išvažiuos į labdaros renginį Paryžiuje. Negrįš tris dienas. Tad per tą laiką noriu būti laisvas, kad galėčiau rūpintis tavimi.

Nusišypsau.

- Puiku.

Kalebas kartu su manim po truputį nuėjo prie sienos. Kai pajaučiau sieną sau prie nurgaros pakėliau galvą. Kalebas jau žiūrėjo į mane. Slenku rankomis aukštyn jo pilvo presu. Tada pasiekusi krūtinę sustoju. Jaučiu, kaip stipriai plaka vaikino širdis. Beveik taip stipriai, kaip manoji. Apkabinu jo kaklą viena ranka, o kita priliečiu jo skruostą. Nykščiu perbraukiu Kalebo apatinę lūpą ir prisitraukiu vaikino veidą prie savo. Ir pagaliau, atrodo, po amžinybės ir vėl jaučiu jo lūpas ant savųjų. Bučiuojamės nesivaldydami, net nesistengėme būti švelnūs. Kalebas suspaudžia mano sėdmenis ir aš sudejuoju. Vaikinas pasinaudojęs proga lyžteli mano lūpą ir dabar mudviejų liežuviai kaunasi. Kaip stipriai buvau jo pasiilgusi. Nebūtų reikėję tiek ilgai kentėti jeigu ne Enzo. Jis viską sugadino.

Tikriausiai nebūtume apsiėję tik su bučiniais. Mums sutrukdė pabeldimas į duris. Kalebas atsiduso ir padėjo savo galvą man ant peties. Kažkas pabeldė dar kartą ir vaikinas atidaro duris.

- Ponia Kamila norėjo sužinoti ar ateisite pusryčių, ar valgysite atskirai?

- Valgysime atskirai. Galit nieko neruošti, pavalgysim virtuvėje.

Pasirodo ne visos tarnaitės nemoka angliškai. Tarnaitei palikus mus vienus Kalebas staiga pakelia mane nuo žemės. Aš cypteliu iš netikėtumo. Jis paguldo mane į lovą ir pats pakimba virš manęs. Pabučiuoja mano kaktą, nosį, abu skruostus, tada kaklą, raktikaulį, virš krūtinės. O aš negaliu nustoti juoktis. Ir galų gale vaikinas pabučiuoja mano lūpas.

- Tu nuostabi, - nusišypso Kalebas.

- Tai, kad nieko nepadariau, - nusijuokiu.

- Padarei, - Kalebas nosimi pasitrina į mano kaklą, - pasirinkai mane.

- Bet kokiu atveju rinkčiausi tave. Nors ir kartais baisiai mane erzini, bet patinki man, - pajuokauju.

- Patinku?