It's Just A Little Rush

27

Kalebas užmigo, o aš dar visai nenorėjau. Atsikėliau ir nuėjau į virtuvę. Išgersiu vandens, gal vėliau geriau miegosis. Uždariau visiškai pravirą virtuvės langą. Ką jie sau galvojo? O jeigu kas nors įeis? Išgeriu stiklinę vandens ir pajaučiu rankas ant savo liemens. Nusišypsau ir pasisuku veidu į vaikiną, tačiau šypsena tuoj pat išblėsta. Čia ne Kalebas.

- Enzo, ką čia veiki? - rankomis atstumiu vaikiną.

Jis kiek susvirduliuoja, bet atsitraukia.

- Jis tau neleido apsispręsti, - papurto galvą Enzo.

- Enzo, tu negali tiesiog imti ir įeiti į kitų žmonių namus. Ir dar naktį. Ką tu galvojai?!

- Jis tau neleido apsispręsti, - lėčiau pakartoja Enzo.

Gerai, jau darosi keistoka.

- Tu išvis girdi ką aš sakau? - paklausiu ir vaikinas prieina arčiau, - dėk dar vieną žingsnį ir aš rėksiu.

Niekada nemaniau, kad galėsiu bijoti Enzo. Bet jis atrodo klaikiai. Akys raudonos ir blizga, kaip stiklinės. Jis vilki kostiumą be kaklaraiščio. Pats kostiumas šiek tiek purvinas, atrodo, kad kelias dienas tik jį ir vilkėjo.

- Kvin, tu myli mane, - Enzo garsiai nuryja seiles, - o aš myliu tave. Todėl mudu išvaižuosim...

Jis pagriebia mano rankas.

- Enzo, jeigu nepaleisi... - pabandau ištraukti rankas, bet jis tik stipriau suspaudė.

Ir aš paleidižu savo gerklę į darbą. Enzo paleidžia mano rankas norėdamas užkimšti mano burną, tačiau aš stumteliu jo krūtinę ir pasileidu bėgti. Jis išpaskos. Sustoju kitoje valgomojo stalo pusėje. Paimu vazą su gėlėmis ir sviedžiu į vaikino pusę, bet jis tik paslysta ant vandens. Ir tada prasideda gaudynės. Jis bando prieiti prie manęs, bet aš bėgu į kitą pusę, tada į kitą.

- Kvin, nebėk nuo manęs, neskaudink.

- Kad tu paspringtum! - šūkteliu.

Ir jis užšoka ant stalo. Priėjęs mane stipriai sugriebia už žastų ir gerai papurto. Bet tada Enzo nuo manęs kažkas atplėšia. Vaikinas nukrinta ant žemės. Ir pamatau Kalebą nukreipusį ginklą į Lorenzo.

- Regis liepiau tau dingti.

- Regis turėjai nesikitši, - sušnypščia Enzo ir spauna Kalebui ant kojos.

- Kvin išeik, - pasisukęs į mane taria Kalebas o Enzo pasinaudojęs proga sprunka.

- Kalebai! - šūkteliu ir mosteliu į Enzo.

Jis jau išbėgo laukan.

- Šunsnukis,- nusikeikia Kalebas ir eina link durų.

- Kalebai, - sugriebiu jo ranką, - nevažiuok, pasilik.

- Kvin, aš turiu. Pasilik čia.

Ir jis išeina. Tiesiog palieka mane. Ramia širdimi. Aš atsisėdu ant žemės. Jeigu niekas nepradės guosti, tai neverksiu. Tikriausiai. Ir su ta mintimi atbėga trys tarnaitės. Dvi pradeda tvarkyti aplinką, o trečia pritūpia prie manęs. Kažką sako ispaniškai, bet nors ir nesuprantu, vis tiek apsiverkiu. Žodžiai iš jos lūpų skamba taip liūdnai, o ji lyg ir gailisi manęs. Tada nusišluostau ašaras ir šyptelėjusi tarnaitei pradedu lipti laiptais. Vis sukūkčioju, stengiuosi tyliai. Stengiuosi nustoti, bet man tiesiog nesigauna. Nueinu į savo kambarį. Palendu po dušu. Užtrunku gana ilgai, daugiausia kol nustojau verkti. Tada užsivilkau tuos juodus markšinėliu, kuriuos man davė Kalebas. Atsigulu į lovą ir užsikloju patalais. Dabar nieko nenoriu. O kas pasidarė Enzo? Jis elgiasi, kaip nesveikas. Jam gal nervai pakriko? Atrodo, kad jam bloga.

Dabar jau pusė trijų nakties. Niekaip negaliu užmigti. Laukiu, kada grįš Kalebas. Ir galų gale sulaukiu. Jis įeina į mano kambarį, o aš greit užsimerkiu, kad atrodytų, jog miegu. Tačiau vaikinas nekvailas. Jaučiu, kaip jis pasilenkia prie mano veido ir pabučiuoja mano lūpas. Pasiduodu ir atsakau tuo pačiu. Tada vaikinas atsitraukia ir atsigula šalia. Apsikabinu jį ir priglaudžiu galvą prie jo krūtinės.

- Kur Enzo?

- Nežinau. Pamečiau iš akių. Su Džonu dar kurį laiką ieškojome, bet jis dingo, kaip į vandenį. Kvin, turėsim pranešti policijai.

- Jeigu reikės, - atsidūstu. - Aš sudaužiau vazą.

Nuo juoko vaikino krūtinė suvibravo.

- Nieko tokio. Tai tik vaza.

- Manai jis būtų mane nuskriaudęs?

- Nemanau, - taria Kalebas, tačiau, regis, pats nelabai tiki.

- Jis norėjo mane išsivešti.

- Bet neišisvežė, - šaltokai atkerta Kalebas, - ir niekada neišsiveš.

Jaučiu, kad jis darosi piktokas. Paglostau jo skruostą. Trumpi plaukeliai duria man į delną. Kalebas pabučiuoja mano kaktą. Džiaugiuosi, kad išsiverkiau duše. Dabar galiu tiesiog mėgautis Kalebu. Jis glosto mano liemenį, aš galutinai nusiraminu.

- Kodėl  buvai apačioje? - paklausia Kalebas.

- Tu užmigai, o aš ištroškau. Nuėjau vandens. Žinai, virtuvėje, buvo atidarytas langas. Tikriausiai jis pro ten ir pateko.

- Tikriausiai. Ar jis lietė tave?

- Šiek tiek, - sušnabždu, - bet tik tiek, kad laikytų mano rankas. Jis nenuskriaudė manęs. Kaip manai, jis dar grįš?

- Negrįš. Bet, man atrodo, dėl saugumo turėsim naktimis miegoti kartu.

- Taip manai? - nusijuokiu.

- Taip.

- Nežinau, aš dar pagalvosiu. Paskui tau pranešiu, ką nusprendžiau.

Kalebas atsisėda ir užsikelia mane ant savo kelių. Apsižergiu jo šlaunis ir rankas uždedu ant kaklo.

- Man atrodo kad jau sugalvojai, - prieš pabučiuodamas mano lūpas dar sušnabžda Kalebas.