It's Just A Little Rush

24

Po pokalbio su Tajumi grįžtu į kambarį. Atsigulu į lovą ir daugiau nieko neveikiu. Žiūriu į duris lyg kažko laukdama. Ir sulaukiu. Pro duris įžengia Kalebas. Su nedideliu popieriniu maišeliu.

- Kur ta nuliūdusi siela?

Nusijuokiu ir pakeliu ranką.

- Ak, taip regis matau. Nagi pakelk galvą, įvertinsiu situaciją, - vaikinas prieina arčiau.

Ir aš iškišu galvą iš patalų.

- Manau, kad nėra labai blogai. Bet, atrodo, turiu tam tikrą vaistą.

Atsisėdu ir pakeliu kaldros kampą. Vaikinas įsitaiso šalia. Apkabina mane, tad aš atsiremiu į jo nugarą. Kalebas padeda maišelį ant mano kojų.

- Kas čia?

- Churros. Tik gaila, kad be šokolado.

- Tiks ir be šokolado,- išimu vieną pagaliuką ir paduodu Kalebui.

Vaikinas tik atsikanda, tad likusią dalį suvalgau aš. Kartu suvalgėme skanėstus ir tada tiesiog sėdėjome. Kalebas pirštu paišė įvairias figūras ant mano pilvo. O aš tiesiog mėgavausi jo kūno šiluma.

- Žinai, buvau pamalonintas, kai Tajus pasakė, kad be manęs liūdi,- prakalba Kalebas.

Aš pavartau akis ir atsigulu ant nugaros toliau nuo jo.

- Taip pasakiau tik dėlto, kad užpuolė silpnumo akimirka.

- Tik nesakyk, jog nepasiilgai.

- Aha, vos susitvardžiau nešokusi tau į glėbį.

- Mačiau, - nusišypso vaikinas, o aš ir vėl pavartau akis, - jeigu taip ir toliau vartysi akis, tai jos taip ir užstrigs. Paskui būsi žvaira.

- Nevartyčiau akių, jeigu taip neužknistum.

- Man atrodo, kad tu labiau mane erzini, negu aš tave.

- Ir ką dėl to darysim? - paklausiu ir sukandu lūpa, kad neišsišiepčiau, kaip kvailė.

Kalebas palengva prisitraukia mane arčiau ir pakimba virš mano kūno.

- O ką norėtum?

Vaikino akys tiesiog švyti. Jis įsitaiso man tarp kojų, aš lyžteliu savo apatinę lūpą, kas Kalebui nepraslysta pro akis. Vaikinas labai lėtai lenkiais link mano lūpų, o aš nekantraudama pakeliu galvą, kad pagreitinčiau procesą. Dėl to vaikinas šypteli ir pagaliau prisiliečia prie mano lūpų. Pabučiuoja taip švelniai, ne taip, kaip ryte. Ir tada atsigula ant manęs, galvą padeda ant krūtinės.

- Kalebai, tu sunkus.

- Jau dvi naktis dėl tavęs neišsimiegu. Turi man kažkaip atlyginti žalą, nemanai?

- Pf, - prunkšteliu, - neverčiau su manim būti.

- Bet jeigu būčiau palikęs ir vėl verktum.

- Ne dėl tavęs verkiau, idiote. - Trenkiu jam per galvą.

- Žinau.

Atsidūstu ir Kalebas pabučiuoja mano raktikaulį.

- Tai ko norėsi?

- Dar vienos bemiegės nakties?

- Na jau ne, - nusijuokiu, - paskui ir vėl mane apkaltinsi ir kažko norėsi.

- Toks planas.

- Neišdegs.

- Gerai, tada nakvok šianakt mano kambaryje.

Nusijuokiu, tačiau vaikinas nieko nesako.

- Tu čia rimtai?

- Labai. Miegok pas mane.

- Gerai. Bet mudu miegosim, kad gautum savo grožio miego, princese.

- Ei, aš ne princesė, - paprieštatauja vaikinas.

Nusijuokiu ir tik dabar pastebiu, kad jau kurį laiką glostau ir kasau vaikino galvą. Atitraukiu ranką ir vaikinas sumurma:

- Nenustok, labai ramina.

- Manau turėtume ruoštis. Vakare važiuosim pasivažinėti po miestą. Juk ir tu vaižuosi, taip?

- Važiuosiu. Tai vadinasi išspiri mane?

- Kad ir kaip liūdna, bet taip.

- Ką gi, - Kalebas pagaliau atsistoja ir prieina duris, - susitiksime apačioje.

Jam išėjus pradedu ruoštis. Nueinu po dušu, kadangi baisiai sušilau. Čia Ispanijoje labai karšta. Apsimaunu aptemptus mėlynus džinsus. Gal Kalebui patiks? Ir užsivelku baltą trumparankovę bliuskutę, kurią susikemšu į džinsus. Apsiaunu juodus sportbačius ir nepasidažiusi einu į apačią. Dabar taip nesijaudinu, kaip ryte. Gal dėlto, kad Kalebas namie?

Svetainėje jau sėdi Nikolas ir Martina. Aplink kavos staliuką vaikštto Mateo.

- Sveika, - nusiyšpso Martina, - prisėsk.

Atsisėdu šalia jos ir kartu stebiu Mateo. Berniukas dabar nuklydo prie didelė vazos su raudonomis rožėmis.

- Mateo, neliesk!- griežtai sudrsudžia Martina, - atleisk, kad ryte taip užsipuolėme. Nenorėme nuliūdinti.

- Ne, viskas gerai, - nusišypsau, - nežinau, kas man buvo. Tikriausiai tiesiog sukilo jausmai.

- Taip... Tajus pasakojo.

- Bet viskas gerai, tikrai.

- Šaunu! Džiaugiuosi, kad sugalvojome aplankyti Nikolo šeimą. Pagaliau turime progą su tavim susipažinti.

- Ir man labai malonu.

- Tu tik niekam nesakyk, - sušnibžda Martina, - bet Nikolas labai jaudinosi. Tu jam netikra sesuo, tai jis norėjo palikti gerą pirmą įvaizdį. Kai pabėgai, galvojau plaukus nusiraus.

Kartu nusijuokiame.

- Ir kas tokio juokingo? - pasidomi ką tik atėjęs Kalebas.

- Moteriški reikalai, - trūkteliu pečiais.

Kalebas daugiau nieko nesakęs atsisėdo ant sofos. Jis atrodo toks susimąstęs. Ir... Nežinau. Piktas?

Sulaukę Tajaus ir Kamilos išvažiavome į miestą. Kadangi Nikolas ir Martina čia atvyko be automobilio, tai jie prisijungė prie Tajaus su žmona. Aš nusprendžiau važiuoti su Kalebu. Tikėjausi jį pralinksminti, tačiau vaikinas nesileido į kalbas. Tad likusią kelionės dalį jis tiesiog sekiojo Tajaus automobilį ir tylėjo. Galų gale nuvažiavome į restoraną. Prisėdome prie vieno staliuko. Šį kartą atmosferą būtų buvusi linksmesnė, jeigu ne Kalebo subjurusi nuotaika. Aš daug smagiau kalbėjausi su visais. Man labai patinka Martina. Ji maloni ir juokinga. Jos humoro jausmas sutampa su mano. Nikilas kiek tylesnis, bet labai malonus. Su Tajumi irgi geria sutariu. Žodžiu, visi smagiai kalbėjomės išskyrus Kalebą. Vaikinas atsistojo ir pareiškė, kad eina parūkyti. Aš nuseku jį iš paskos, nes noriu sužinoti kas negerai. Kalebas išeina į lauką. Aš, žinoma, iš paskos. Jis atsiremia į restorano sieną ir prisidega cigaretę. Aš atsistoju priešais ir sukryžiuoju rankas ant krūtinės. Dabar jau vakaras, darosi vėsu. Galėjau pasiimti kokį švarkelį.

- Kalebai, kas nutiko?

Kalebas nieko nesako, tik skvarbiu žvilgsniu žiūri į mane, lyg kažko lauktų.

- Netylėk. Sakyk ką nors.

- Tu juk žinai.

- Patikėk, nežinau.

- Nemeluok man, Kvin, - jis sutrina nebaigtą rūkyti cigaretę ir pakelia akis į mane.

- Nemeluoju. Tikrai.

- Tavo telefonas nuo vakar liko mano kambaryje. Jis vis nenustojo skambėti.

Kalebas įdėjo mano telefoną man į rankas ir palieka mane. Perbraukiu ekraną ir pažiūriu į žinutes. Nesijaudink, aš jau pakeliui. - Enzo.

Ką? Kokio velnio jam parūpo būtent dabar? Aš jam nieko nerašiau. Neprašiau, kad atvažiuotų. Kai viskas pradėjo sektis gerai, kažkas būtinai turėjo tai sugadinti.