It's Just A Little Rush

25

Tą vakarą dar bandžiau pakalbėtu su Kalebu, bet jis tiesiog nesiklausė. Todėl nustojau stengtis. Netgi pykstu ant jo, kad netiki manimi. Be to taip ir nemiegojau jo kambaryje. Net nenuėjau, nes tikriausiai ir nebūtų įsileidęs. Nors visai norėjau kartu su juo miegoti.

O Enzo... Kokio velnio jam parūpau dabar? Kodėl nustojo bėgti? Ar pagaliau suprato, kad nieko iš to nebus? Kad elgiasi kvailai? Tikriausiai niekada nesužinosiu.

Ryte pusryčiavau kartu su Martina ir Kamila, kadangi visi vyrai išvažiavo į darbo kontorą. Tad mes išėjome į terasą. Pasijungėme radiją ir pusryčiavome. Ne visai ramiai, nes teko stebėti, kad Mateo neįkristų į baseiną. Tačiau jis protingas berniukas ir nesiartina prie baseino. Nors ir nemėgstu mažų vaikų, tačiau Mateo kažkaip prilipo prie manęs. Dabar pati vis ateinu jį pakalbinti. O regis ir aš jam visai patinku.

- Užaugs gražus vyras, - taria Kamila.

- Bus kaip tėvas.

- Ar norėsit antro vaiko? - pasiteirauju.

- Svarstome apie tai. Bet bijome. Jis ganėtinai išlepintas, kaip pirmagimis. Jeigu pradės pavydėti savo broliui ar sesei? Naujagimiui vis tiek reikia daugiau dėmesio.

- Nebijok, Martina. Gal ir pasiožiuos kelis kartus, bet pamils savo brolį ar sesę. Kitaip ir būti negali, - patikina Kamila.

- Mateo protingas berniukas, jis supras.

- Na, kol kas neskubėsim. Žiūrėsim kaip viskas klostysis toliau.

Ir tada užgroja man patinkanti. Daina. Kaip seniai šokau, pagalvoju.

- Mateo! - šūkeliu, - ateik pašokti su manim.

Berniukas atbėga pas mane ir mudu atsistojame ant pievos. Linksmai šokame ir aš dainuoju. Berniukas paima mano delną į savo mažą rankytę. Juokiuosi kartu su berniuku. Ir pasibaigus dainai, pasisuku eiti link durų ir pastebiu Kalebą atsirėmusį į durų staktą. Ar man tik pasirodė, ar jis nusišypsojo?

O viešpatie. Jis matė kaip aš šokau. Kokia gėda! Kartu su Mateo nueiname atgal į terasą. Berniukas atsisėda man ant kelių ir parodo pirštu į bananus. Paimu vieną ir pralupu, kad jam būtų lengviau.

- Kaip sekėsi? - paklausia Kamila.

- Gerai. Viskas sutvarkyta, - atsako Kalebas.

- Kur padėjai mano vyrą?- pajuokauja Martina.

- Jis bibliotekoje su Tajumi. Regis geria viskį.

- Tada mes važiuojame į miestą kavos,- atsistoja Kamila.

- Taip, Kvin, važiuosi kartu? - pasiūlo Martina.

- Ne, aš neseniai išgėriau kavos. Liksiu namie.

- Kaip nori, eime, Martina, bus mergaitiska popietė.

- Plius Mateo, - nusijuokia Martina.

Jos išeina ir palieka mane su Kalebu. Bet vaikinas tuoj pat mane palieka vieną. Dieve šventas. Kiek galima pykti? Ką gi. Einu ir aš.

Man einant link laiptų išgirstu durų skambutį.

- Aš galiu atidaryti, - pasakau tarnaitei.

Atidarau duris ir nepatikiu savo akimis. Enzo stovi priešais mane. Regis pamiršau kaip kvėpuoti.

- Ką čia darai?- paklausiu sutrikusi.

- Gelbėju tave, - jis praeina pro mane ir įeina vidun, - atleisk, kad taip ilgai užtrukau.

- Aha. Beveik savaitę...

- Atleisk, tiesiog norėjau įsitikinti, kad mano šeima bus saugi.