From Month to Month [Lietuvių k.]

Part - 10

Demisezoninis (kas nežino) yra daiktas skirtas rudeniui arba pavasariui.

Parašyta: 2018 Kovo 3d.
Pataisyta: 2020 Balandžio 14d.
------

Vos parsigavusi namo įpuoliau pro duris ieškodama Louis.

Radau tik Niall gabenantį naujus baldus į savo kambarį.

- Ko tokia uždususi? Irgi bandei lovos rėmus viena užtemti laiptais aukštyn? - Niall sarkastiškai    tarė suurgzdamas, kai dideli rėmai niekaip nekilo laiptais.

- Užsiaugink raumenis. - atkirtau, bet vis tiek šokau padėti ir po kelių akimirkų kankynės pagaliau tai jau stovėjo jo kambaryje. Pasirodo Niall čia jau atsivežė daug savo baldų.

- Tai kur Louis? - paklausiau nešdama jo lempas, kol jis tempė čiužinį.

-Nežinau, išvažiavo kažkur. - jis trūktelėjo pečiais. Linktelėjau sukąsdama lųpą. - O kas yra?

- Nieko. - tikriausiai pasakiau per greitai, nes iš šviesaplaukio sulaukiau nepatiklaus žvilgsnio.

- Aš rimtai, juk gyvensim kartu, vienas namas, bendros paslaptys. - jis suėmė mane už pečių ir švelniai pakratė, toliau išeidamas kitų daiktų.

- Ar tu žinojai, kad Louis sumokėjo už mane savo pinigais? - nusekiau iš paskos, nes žinojau, kad jam dar reikia pagalbos. Niall sustojo vietoje ir sutrikęs atsisuko į mane. - Namo įmoka, jis sumokėjo už mane viską ir nepasakė, kad primokėjo ir savo pinigais.

Niall galvoje suveikė matematiniai veiksmai ir jis prasižiojo suvokdamas.

- Taip ir maniau, kad jis tada elgėsi keistai, o jis man 'ne, ką čia kalbi, viskas man gerai'. - Niall iškėlė stalelį iš krovinių mašinos. Aš viena ranka paėmiau kėdę, o kita padėjau jam.

- Gal žinai dėl ko jis taip galėjo pasielgti? - suraukiau kaktą.

- Net nenutuokiu, bet manau to klausti reikia jo pačio. Jis čia vienas priėmė tokius sprendimus. - Niall atsakė. Linktelėjau susimastydama. Gal jis pamatęs mano padėtį namuose pagalvojo, kad aš vargšė, kuri negali savęs išlaikyti? Nežinau, tikiuosi ne...

Padėjus Niall, parvilkau kojas į savo kambarį. Viskas atrodo tuščia, nei spintų, nei stalo, nei augalų. Tik suvelta lova viduryje.

Užmerkiau akis ir įsivaizdavau viską su daiktais. Mano lova šalia Louis didelės. Mus skiria mažas medinis stalelis, ant jo stovi mano stalo laikrodis, tiksi, o rytais čirškia, keldamas mane į darbą. Ant palangės stovi keli vazonai su nukarusiais lapais, ant grindų didelis pūkuotas kilimas, leidžiantis drąsiai ryte iškelti kojas, nenušąlant pėdų.

Matau, kaip leidžiuosi apačion ryte su naktiniais. Atsibudusi anksčiausiai užkaičiu vandenį ir gaminu pusryčius. Po to ateina ir kiti, tarp vaikinų užsimezga pokalbis, o Viky padeda man patiekti pusryčius.

Visas mintis išsklaidė durų trenksmas. Po to keiksmas. Grįžo Louis, o durų trenkti nenorėjo,tik vėjo gūsis įsipynė.

Atsisėdau ant lovos ir stebėjau duris, kol jos prasidarė. Ilgai netruko.

- Louis?

- Taip?- jis atsisuko, bet veide matėsi sutrikimas.

- Kodėl? - suraukiau kaktą atsistodama.

- Klausyk, nesuprantu apie ką kalbi, bet gal paaiškintum? - jis iškėlė rankas lyg pasiduotų.

- Ar tu manai, kad aš tokia vargšė, kad man reikėtų tavo labdaros? - nieko nelaukusi pradėjau eiti link jo. Jo veidas pasikeitė, kai suprato apie ką kalbu.

- Ne, aš-

- Ką tu? Tylėjai nes tau taip liepė mama? Nemeluok, gerai! Tu manei, kad aš neišgalėsiu susimokėti! Manei, kad aš vargšė! - dūriau pirštu į jo krūtinę. Mano akyse pradėjo rinktis ašaros, bet paslėpiau tai surauktu veidu.

- Ką nori iš manęs išgirsti? Tai, kad mačiau, kaip gyvenai ten, ir kaip tavo motina centus renka bandydama susimokėti mokesčius? Nori išgirsti, kad mačiau, kad net telefono neturi, kad namuose šildymas neveikia, kad tavo spinta susideda iš jau net blunkančių nuo nudėvėjimo rūbų? - Louis balsas buvo žemas, jis nerėkė, iš tiesų, jo veidas atrodė ramus, kad ir kiek įsitempęs jis buvo. O aš čia, su savo nevaldomais jausmais, su drebančiom kojom nuo nuovargio...

Patraukiau ranką nuo jo ir nuleidau akis į sportbačius. Jie buvo demisezoniniai, kodėl kojos juose dabar kaito.

Sukandau liežuvį nuo komentarų, viskas ką jis sakė yra tiesa. Tačiau aš turiu savigarbos, aš susiradau darbą ir viską galiu pakeisti.

- Klausyk, Ana-

- Nereikia. Nebesakyk nieko. - rimtu veidu pažvelgiau į jį ir apėjau paimdama į rankas rankeną. Atsisukau dar kartą į jį, - Pinigus grąžinsiu. Man tavo gailesčio nereikia.

Nelaukiau atsakymo ir išėjau. Tik lipdama laiptais susigalvojau tikslą. Nuėjau į tualetą ir į virtuvę. Užsikaičiau vandens ir išsitraukiau arbatos pakelį iš Niall atsivežto maisto. Louis pirkinių net pirštu nepriliečiau. Jie buvo net neiškrauti iš maišų, kas reiškė, kad galiausiai jis ateis čia irgi. Vos mano arbata buvo padaryta, atsargiai su puodeliu nuėjau į Niall kambarį. Nepamiršau patuksenti.

- Kažko reikėjo? - Niall pakėlė galvą nuo knygos. Jis atsivežė jų čia gana daug.

- Galiu prisėsti? - parodžiau į sofą.

- Tai aišku. - jis šyptelėjo. - Bet tik jei pasakysi, kas atsitiko.

Atsisėdau ir pavarčiau akis.

- Louis. Paklausiau jo apie namo pinigus. Kaip ir maniau, jis tai darė tik iš gailesčio, manydamas, kad man reikia jo paramos.

- Jis tikrai taip sakė?

-Beveik.

-Beveik?

-Beveik taip.

Niall pakratė galvą šyptelėdamas.

- Nemanai, kad kažką nutylėjo?

- Ne. - suraukiau kaktą gurkštelėdama arbatos.

- Tikrai tikrai?

- Kodėl Liam nepasipiršo Sophiai? - suraukiau kaktą nukreipdama temą, nes nesupratau apie ką jis kalba.

- Klausk Liam. - Niall nusijuokė.

- Aš rimtai, žinai, kad jis tyli. Kaip ir kiti. Aš juk buvau jau pusiau įsiliejusi į jūsų kompaniją, negalima numesti mėsos gabalo, o tada marinti manęs. Pasakyk, aš neketinu išplepėti. - suinkščiau.

- Liam praskydo.

- Kaip?

- Paprastai, - Niall pavartė akis, - Sophia netiesiogiai kai ką užsiminė apie tai, kaip norėtų, kad jai pasipirštų. Ir tai, ta visa aplinka, nebuvo nieko panašaus.

- O ką tiksliai ji pasakė?

- Ji jam nieko nesakė. - Niall atsiduso, patrindamas veidą delnais, - Tačiau Liam nugirdo Sophios pokalbį su kita mergina. Ta mergina pasakojo apie tai, kaip jai vaikinas pasipiršo minioje. Ji norėjo to, bet ne tą akimirką, o kadangi jos atsakymas prasidėjo visai ne žodžiu 'taip', visi suprato, kad tai ne ir pradėjo šaukti kokia ji bloga, sudaužė jo širdį ir panašiai. Sophios atsakymas buvo, kad vaikinai, kurie negalvoja apie merginų komfortą yra tikrai ne tokie, su kuriais būtų galima gyventi toliau. Liam išgirdo ir priėmė tai, kaip tikrą pinigą, po to dar ilgai bandėm jį įtikinėti, kad jis geras ir tinkamas jai, kad ta idėja buvo klaida, o ne jis pats...

Žiobtelėjau norėdama atsakyti, bet netikėtai Niall kambario durys prasidarė. Pro jas įsiveržė Louis su nuleista galva rankose.

- Niall, man blogai, labai blogai...