From Month to Month [Lietuvių k.]

Part - 14

Parašyta: 2018 Spalio 17d.
Pataisyta: 2020 Balandžio 14d.
-----------

Sukandusi dantis išėjau pro duris. Bandymai pasiteisinti dabar tik blogintų padėtį ir amžiams mus sukiršintų.

Apačioje buvo tuščia, tikriausiai kiti arba miega, arba tiesiog laiką leidžia savo kambariuose.

Suriaumojus pilvui nužingsniavau į virtuvę ir nužvelgiau maistą. Niall ant savojo buvo užsidėjęs lipdukus, net nemalonu pasidarė imti svetimą maistą, kai pati nieko čia nepadėjau.
Užtrenkiau šaldytuvą ir užmerkusi akis gyliai įkvėpiau.

- Smirdinčuos kojinės. Svetimos smirdinčios kojinės... - sumurmėjau garsiai panosėje.

Suveikė, apetitas dingo ir nusipurčiusi patraukiau į svetainę. Teks taip gyventi iki algos...

Per televizorių nieko gero nerodė, net sprandas paskaudo nuo vis linkstančios galvos į šoną.
Išjungiau jį ir atsidusau. Su Louis būtų daug įdomiau.... Ar tai į miestą nulėktume, ar kokias lenktynes aplankytume....

Pašokau iš vietos. Lenktynės! Štai ko man reikia!

Nieko nemastydama įsispyriau į batus ir išsliūkinau link savo motociklo. Tobulas būdas užsidirbti, o kur dar prasiblaškymas gryname ore.

Išridenau motociklą į gatvę ir kai buvau įsitikinusi, kad neprižadinsiu miegančių užkūriau variklį ir pajudėjau link šio mėnesio lenktynių gatvių.

Panačius vos apšviestoje gatvėje susirinkusią nemažą žmonių grupę supratau, kad atvykau kur reikia.

- Ana, čia tu?! - atpažinau Riko balsą ir veidą, kai vaikinas priartėjo. Jis čia rinkdavo statymus už laimėtojus, vienas iš lenktynių atstovų.

- Taip, seniai matytas. - linktelėjau jam nulipdama nuo motociklo.

- Dalyvausi? - nieko nelaukus vėl linktelėjau. - Super. Prašyčiau dėmesio! - nusisukęs nuo manęs Rikas pradėjo šaukti į minią. - Septintoji dalyvė Ana! Važiuoja šiuo raudonu gražuoliu! Galite prieiti ir apžiūrėti, statymus priimu čia!

Jam baigus keli susidomėję atėjo arčiau motociklo. Statymų už mane niekada nebuvo daug, kadangi buvau mergina bei nauji atvykėliai nežinodavo apie mano laimėjimus. Tačiau visada turėjau kelis nuolatinius statytojus, nepažinojau jų, bet po sėkmingų lenktynių jie kartais ateidavo paspausti rankos ar šiaip linktelėdavo galva iš tolo. Man to užteko, sumos čia plaukiojo didelės.

- Prašyčiau dėmesio! Aštuntasis dalyvis Louis! Motociklo modelis toks pats kaip dalyvės Anos! Galite prieiti arčiau, apžiūrėti! Statymus priiemu čia! - vos sprando nenusisukau kaip griet pažvelgiau į pusę, iš kur atėjo balsai. Iš kart sutikau Louis akis ir atrodo jis nebuvo labai patenkintas, pamatęs mane.

Likusį laiką bandžiau ignoruoti jo žvilgsnį įsmigusį man į galvą, sekėsi gana gerai, nes iki starto laiko buvo likę mažai, o kai reisas prasideda, tai nėra laiko nervintis dėl kažkieno žudančio žvilgsnio.

- Prieš mums pradedant tikrą veiksmą, turiu rimtą pranešimą svarbų visiems lenktyniaujantiems.- prieš mus jau išsirykiavusius atsidaro Rikas su dar vienu vyru. - Čia, brangieji, atstovas iš Vilso Fasto lenktynių.

Visi dalyviai aiškiai įsitempė savo vietose, apie Vilso Fasto lenktynes girdėjo ne vienas. Ten susirenka turtingiausi žmonės iš visų pasaulio kampelių tik švaistytis tūkstantiniais statymais ant lenktyninkų. Jiems tų pinigų taip nereikia, kad yra taisyklės: jei jie neateina per parą po laimėjimo atsiimti jų, viskas atitenka vairuotojui.

- Kaip kiekvienais metais, nėra įdomu stebėti tikslų, atsargų ir greitą profesionalų lenktyniavimą, todėl šis ponas atėjo čia ieškoti potencialių dalyvių renginiui. - Rikas mostelėjo į tą vyrą. Iš jo kostiumo buvo galima suprasti, kad jo aukštuomenės lygio laisvalaikio rūbai nėra nė kiek panašus į mūsų gatvės. - Taigi, aštuoni pirmi atvykę iš jūsų, dvidešimt dviejų, gausit specialų kvietimą sudalyvauti lenktynėse. Sėkmės!

Jie nieko nelaukę atsitraukė nuo gatvės, kol mes sėdėjome nustebę. Net nesureagavau, kaip staigiai buvo paskelbtas startas ir visi pasileido į priekį. Sukandau dantis ir pati pajudėjau į priekį. Vaizdas skriejo pro mane didžiuliu greičiu, o dalyviai sunkiai leidosi pralenkiami, tačiau mintyse kartojau tik vieną - man reikia to prakeikto bilieto.

Praskriejusi finišą, jau žinojau, kad nesu pirma. Sustojusi nuleidau akis į žemę ir pasimėgavau stabilumo minute.

- Penkta atvykusi, imk. - pakėlus akis pamačiau tiesiamą bilietą link savęs.

- Ačiū. - atsidusau ir paėmiau jį atsargiai kaip kokį Dievo kūną.

Auksiniai kraštai ir baltas švytintis popierius tiesiog signalizavo jo neišpurvinti, todėl nieko nelaukusi užsikišau už kelnių diržo po maikute. Apsidairiau aplinkui. O Louis? Kur jis? Ar jis pirmas? Ar jis pateko? Net širdis sustojo iš nerimo.

- Ir aštuntas, paskutinis bilietas tau. - tik pamačiau kaip Louis gauna savo bilietą.

Mes patekome... Mes patekome!!
Mano džiaugsmo himnus mintyse nutraukė sujudimas. Trasoje buvo sužalotų, todėl iškviesta greitoji pagalba. Greitai su ja atvyks ir policija. Painiomis gatvelėmis skubiai pradėjau važiuoti namo. Nuo manęs neatsiliko ir Louis. Abu grįžę daug nesikalbėjome, tik pastatėme motociklus ir grįžome į kalbarį. Buvo nejauku sugulti į vieną lovą po ginčų, bet Louis taip ir nieko nesakė kai įlipau, taigi neturėdama kur dėtis užmigau jausdama jo šilumą man prie nugaros.

*

- Ana! - Viky balsas mane pažadino.

- Kas? - pramerkiau vieną akį.

- Surišk man plaukus. - suinkštė ji sėdėdama ant žemės šalia lovos.
Garsiai atsidūsau ir pasirąžiusi atsisėdau.

- Kažkur eisi? - dar žovaudama paklausiau, kol šukavau jos plaukus.

- Taip, Harry niekur man neleidžia eiti vienai, taigi dar priedui tempiasi visur paskui. - suburbuliavo ji nepatenkinta. Nieko nebeatsakiau, tik pabaigiau tvarkingai pinti kasą.

- Na štai, baigta. - padaviau jai jos šukas. - Tačiau ir aš turiu naujienų.

Ji nieko neatsakė žodžiais, bet jos veidas jau rodė "sakyk sakyk" išraišką. Iš praeito vakaro rūbų krūvos šalia lovos ištraukiau žvilgantį popierėlį.

- Ar tai yra tai, apie ką galvoju? - jos žandikaulis atvipo. Linktelėjau. - Ana! Pagaliau! Pagaliau gavai tai, ko esi verta! - Viky pradėjo krykštauti, - Tai gali būti tavo bilietas į laimę!

- Tai vyks kitą savaitę. - suėmiau jos pečius dandydama sustabdyti jos muistymasi. Jos lūpa atvypo.

- Ana, atleisk, bet žinai, kad negalėsiu tada vykti su tavimi.. - jos balsas visai pakeitė toną į liūdną.

- Žinau, taip pat žinau, kad Sophia irgi negalės.

- Tada ten vyksi viena.

- Viena? - numykiau.

- Viena.

- Viena su Louis?

-Louis?- jos antakiai pakilo.

- Aha, jis irgi pateko.
- Na, tada dviese vyksit.- linktelėjo.

- Ne, gal geriau viena. Jis vis tiek atskirai...- numykiau.

- Ana, tu nežinai kas ten laukia, kokie pavojai ar pagundos, tu privalai nepasiklysti ir likti su kompanija. Tavo kompanija bus Louis! - Viky valdingai sušuko man į veidą.

- Louis..? - paskutinį kartą numykiau,tikėdamasi,kad ji dar persigalvos.

- Kas "Louis"? - prasivėrė durys ir įžengė ne kas kitas kaip jis pats.
Sunėriau rankas ant veido ir suinkštusi griūvau į lovą. Dabar ji jau tikrai nebepersigalvos..
Kas gali būti dar geriau?