From Month to Month [Lietuvių k.]

Part - 20

Parašyta: 2020 Gegužės 28d.

---------

Anksčiau: apgirtusius Louis ir Aną po susitikimo su lenktynių svečiais Liam parveda į Louis kambarį ir palieka ramybėje. Ruošiantis miegoti jie pradeda kalbėti ir tema pasiekia tą lemtingą vakarą kai juos atrakino ir jie beveik permiegojo, bet Anai sustabdžius jie susipyko dėl Louis žodžių. Louis prisipažįsta, kad įskaudintas kalbėjo ne tai kas buvo jo galvoje, o tai kas jis manė kad įskaudins Aną tiek kiek jam skaudėjo.

Abu ilgai gulėjome jo lovoj tyloje. Taigi jis specialiai tą prakeiktą vakarą šaudė įžeidimus? Tik tam kad aš kentėčiau? Kad jis nebūtų vienas įskaudintas?

- Iš vis, kodėl tu tada įsižeidei taip smarkiai? - neiškenčiau nepaklausus.

- Amm, o pati nebeatsimeni ar kaip tai? - atkirto jis.

- Aš atsimenu, kad atsisakiau mylėtis ir tu supykai. Ar tai ir tebuvo priežastis? - gulėdama ant nugaros ranka mostelėjau į orą.

- Tebuvo? O tau atrodo nepakanka to supykti? Po viso kartu praleisto laiko tu nesutikai, po visko ką veikėme kartu. Po velnių, mes gi ir intymiai ne vieną kartą buvome pradėję, tai kodėl tu mane atstūmei tada. - jis atsisėdo savo vietoje ir atsisuko į mane.

- Tai buvo pirma prakeikta diena, kai tave pažinojau laisvą nuo manęs! Prieš tai mes nesutarėme tai nepažinojau tavęs, bet dabar būdama kartu susipažinau su tavimi prirakintu. Aš tiesiog nežinojau ar galiu pasitikėti tavimi laisvu, tu į viską reaguoji skirtingai ir mano išvados pasitvirtino! Tu tapai kitoks kai atitrūkai, tu nebe toks kalbus, nebe toks šmaikštus... Aišku aš išsigandau, aišku manęs nieks tada neužtikrino, kad viskas gerai! Ir aišku tu reagavai kitaip, pradėjai pats pulti net neišsiaiškinęs kodėl sustojau!

Pati atsisėdau ir pasisukau jau lipti iš lovos,bet jis greit abiem rankom suėmė mano dilbį.

- Miegok čia. - jo rankos atsipalaidavo, kai nieko netarusi vėl atsiguliau į lovą ir nusisukau nuo jo.
Jis pats vėl atsigulė ir įsivyravo tyla. Kadangi gulėjau ant savo nemėgstamo šono pradėjau žagsėti. Uhh nereikėjo tiek gerti, tikrai nereikėjo...

Pajaučiau šiltas rankas sau ant nugaros sukančias pagal laikrodžio rodyklę, bet nieko nesakiau.

- Vandens? - Louis balsas įsiterpė tarp mano žagsulio. Nebesigaudžiau situacijoje, ar mes ką tik nesipykom?

- Padėtų. - leptelėjau vėl atsisėsdama savo vietoje,kol jis pakilo iš lovos. 

Louis buvo dar pilnai girtas iš to kaip jis svyravo pakeliui, jau tikėjausi, kad nebepasieks lovos su stikline, kai jam susipainiojo kojos, bet jis kaip koks akrobatas sugebėjo atnešti viską iki manęs.

- Kliūčių ruožas įveiktas. - sukikenau tarp žagsėjimų.

-Gerk tik. - jis irgi šyptelėjo vėl atsiguldamas šalia.  Kol aš gėriau vandenį jis spėjo užmigti. Jo žandikaulis atsipalaidavęs atvypo ir prasidėjo tylus knarkimas.

Tarp mūsų situacija be galo keista, bet šiandien sugebėjom bent dalį jos išsiaiškinti. Nors išvadų jokių nepadarėme man jų ir nebereikia, tenoriu pamiršti viską ir pradėti iš naujo. Mano mintys apie jį niekur nedingsta ir tas suvaržytų jausmų pojūtis tik stiprėja.

***

- Ana! O jazau! Ar matei?! Louis! Prisišiksit kelnes pamatę! - Liam balsas pažadino mus. Pašokau kaip elektros nukratyta.

- Kas? Pramiegojau? Kiek valandų?! - sutrikusi pradėjau isterikuoti, bet Liam pribėgęs tvirtai sugriebė mane už pečių ir pakratė.

- Ana ar tu bent matei kiek ant tavęs pastatė! - krykštavo jis. Louis šalia manęs jau irgi pakilo trindamas akis.

- Ką? Kiek? - širdis atrodo tiesiog sustojo laukdama atsakymo.

- Ant tavęs pastatyta 100 tūkstančių, kad užimsi pirmą vietą ir 200 tūkstančių, kad užimsi tarp 2 ir 5 vietos. - Liam atkišo savo planšetę man prieš nosį su visa paskelbta informacija. Akyse pradėjo kauptis ašaros.

- Ar aš turtinga..? Aš turtinga!!! - sucypiau pašokdama ant kojų.

- Ne tu neturtinga, dar nieko nelaimėjai. - Liam sukikeno, - Bet sėkmė bus tavo pusėje tikrai.
Louis nieko nesakęs išplėšė planšetę iš mano rankų ir susidaro savo rodmenis.

- Ar čia realybė? - jis nenuleido akių prasižiojęs.

- Žinau, biče, tu banke turėsi daugiau už mane. - Liam priėjo prie jo ir tvirtai apkabino pasukdamas.

- Mes būsime turtingi! - suklykiau šokdama ant jų.

***

Liko valanda iki mūsų lenktynių. Sėdėjau garaže su visais kitais dalyviais. Netoliese girdėjosi žiūrovų triukšmas, dabar vyko kažkokie pasirodymai skirti tik jiems.

- Susiveržk pirštines. - Louis balsas pažadino mane. Jau norėjau taip ir padaryti, bet jis suėmė mano rankas ir priveržė jas pats.

- Liko mažai laiko. - tariau pati suimdama jo rankas. Pastūmiau jo apyrankes kurios matuoja pulsą į viršų ir taip pat užveržiau jo pirštines. Labai paprastas gestas, bet nuo to priklauso kaip tvirtai laikai savo vairą.

- Viskas bus gerai, mes laimėsim. - jis mirktelėjo man ir patenkintas išėjo link savo motociklo. Visi čia suko ratus ir tikrino ar veikia, judesys jiems padėjo sutramdyti tą nerimą. Aš jau buvau užvedusi savąjį anksčiau, bet nenorėjau sėsti, bijau kad susikaustysiu, įsitempsiu iš nerimo ir tai tik išnaudos mano energiją.

Netoli manęs ratus suko Rose ir Kira, persimetėme kelias žodžiais ir palinkėjome viena kitai sėkmės.

- Liko 30minučių. Jau galite pajudėti link išvažiavimo į aikštę. -  per kolonėles nuaidėjo balsas.

Gyliai įkvėpiau, padariau tris pritūpimus ir atsisėdau ant motociklo. Visi aplink su dideliu transporto triukšmu pradėjo judėti link durų pro kurias sklido saulės šviesa.

Užvedusi pasispyriau ir pradėjau riedėti, bet pabandžius pasukti vairą kažkas buvo negerai.

- Kas per velnias? - lengvai panikuodama suburbuliavau ir pasilenkusi nužvelgiau priekinį ratą.

Čia kažkas negerai.

- Rose! Kira! - šūktelėjau merginoms pagalbos. Kiros raudonos sruogos kyšojo pro jos šalmą,kai ji pažvelgė į mane ir toliau lyg niekur nieko su minia važiavo nuo manęs.

-Rose! - dar kartą suklykiau panikuodama, bet ji net neatsisuko. Pradėjau dairytis kokių pagalbinių darbuotojų, bet netoli manęs stovėjo tik savanoriai vaikai prižiūrintys tvarką.

Kas atsitiko? Juk visų motociklai iš pradžių praėjo patikrą, kur buvo tikrų specialistų rankose. Negi kažkas sugebėjo kažką padaryti po to? O gal dabar? Kol vaikščiojau?

- Kažkas, sustokit! - suverkšlenau nužvelgdama visus ir galiausiai pamačiau raudoną aprangą tarp pulko dalyvių.

- Louis! - sušukau ir lengvai pabėgau arčiau jo, motociklai aplinkui kėlė tikrai didelį garsą.

- Liko 20 minučių. Prašau visų važiuoti į aikštę. - balsas kolonėlėse vėl nuaidėjo.

- Louis! - sukaupusi visas jėgas suklykiau ir pagaliau jo galva atsisuko į mane.

-------------

Praeitoje dalyje man pasiūlė kelti dalis dar dažniau, nes taip sako per reta, bet sorry neišspaudžiu iš savęs tiek, taigi bus dar vis viena dalis per savaitę, kiekvieną ketvirtadienį :'D

Atradau, kad galiu dedikuoti dalį kažkam, tai jau turiu didelį būrį žmonių kuriems noriu tarti ypatingą AČIŪ :') Pirmoji yra SaltSweets (neleidžia man jos čia pažymėt xd), ir prieš tris metus ir dabar ji pilna motyvacijos ir palaikymo kitiems <3